ĮDĖTI SKELBIMĄ
Visa tiesa apie ežius

Vaida Vikertaitė

www.eziai.lt

 

Lietuvoje naminiai ežiai kol kas dar nėra labai populiarūs – ežius geriau pažįstame kaip laisvus ir draugiškus parkų ar sodų gyventojus, vakarais pūškuojančius savo paslaptingais keliukais tvarkyti savo itin svarbių ežiškų reikalų. Vis dėl to po truputį ir mūsų šalyje populiarėja naminiai ežiukai, o jų augintojai bei veisėjai stengiasi paneigti ežius gaubiančius mitus.

 

Mitas nr. 1: Naminiai ežiukai ir mūsuose gyvenantys europiniai ežiai niekuo nesiskiria.

 

Skiriasi. Namuose auginami ežiukai niekada nėra lakstę laisvėje. Jie yra išvesti specialiai auginti namuose, sumaišius baltapilvį arba keturpirštį ežiuką (Atelerixalbiventris) ir Šiaurės Afrikos, arba Alžyrinį ežiuką (A. algirus). Dydžiu Afrikiniai ežiukai daugiau nei perpus nusileidžia Europiniam ežiui, užtat spalvų įvairove juos gerokai lenkia. Šiuo metu yra išskirta virš 70 afrikinių ežiukų spalvų variacijų, iš jų aprašomi net 22 baltos spalvos atspalviai.  Ežiukas gali turėti tamsią kaukę ir tamsesnes letenėles, gali būti visiškai baltu snukučiu.  Spygliai gali būti tiek visiškai balti, tiek visiškai juodi, vienspalviai ar pereinamų spalvų. Yra ežiukų baltais spyglių galiukais, angliškai vadinamų „snowflake“ („snaigėmis“), taip pat ir dėmėmis išmargintų ežių. 

 

Mitas nr. 2: Ežiukai ant spyglių nešioja obuolius ir grybus.

 

Nenešioja. Pirmiausia, jų letenėlės per trumpos, kad juos ten užsidėtu, be to, kam ežiukams juos nešiotis, jei nei grybų, nei obuolių ežiai neėda? Ežių skanėstai yra vabalai, skruzdėlės, termitai, žiogai, drugiai, šimtakojai, sliekai. Naminiai ežiukai yra šeriami nekaloringu, kokybišku, superpremium klasės sausu kačių, audinių ar šeškų ėdalu, virta paukštiena, jautiena, galima duoti virto kiaušinio. Jei ežys paleidžiamas bėgioti po namus laisvai, tai prie įprasto sauso maisto jis savarankiškai gali prisidurti tarakonų, kandžių, šimtakojų, žvyninukų ir viso kito, ką pasiseks rasti ir norėsis suėsti. Tiesa, paprastai namuose tokių nepageidaujamų namų gyventojų stengiamasi atsikratyti, tad ežio medžioklė greičiausiai nebus sėkminga. Norint palepint mylimą augintinį, galima jam nupirkti zofobusų, milčiaus lervų ir vabaliukų, svirplių. Viso to galima įsigyti zooparduotuvėse. Tik skanėstais nereiktų piktnaudžiauti, nes ežiai yra linkę tukti, o vabalai bei lervos yra labai kaloringi. Naminiam ežiui per dieną reikia iki 100 kalorijų, gaudamas daugiau ežiukas jų neišnaudoja ir nutunka. Gal kokiam šeimininkui ir smagu turėti storą ir apvalų ežiuką, bet tai galima prilyginti blogam elgesiui su gyvūnais, nes nutukimas šiam keturkojui labai kenkia – riebalai kaupiasi ne tik poodiniame sluoksnyje, jais apauga ir labai svarbūs vidaus organai (širdis, kepenys), o tai trumpina ir taip nelabai ilgą ežių gyvenimą. Vidutinė ežio gyvenimo trukmė – ketveri metai, ilgiausia žinoma ežiuko gyvenimo trukmė – 9 metai, tačiau tokie ilgaamžiai būna tik idealiomis sąlygomis gyvenantys ežiai.

 

Mitas nr. 3: Ežiukus reikia lakinti pienu.

 

Nereikia. Ir net negalima. Suaugę ežiai (šiuo atveju, tiek naminiai ežiukai, tiek Europiniai ežiai) praranda gebėjimą virškinti laktozę. Prisilakęs pieno ežiukas gali suviduriuoti, gali prasidėti pilvo diegliai, kuriuos sukelia besikaupiančios dujos, pasireikšti visi kiti apsinuodijimo simptomai. Viduriuodamas gyvūnas praranda daug skysčių, o naminis ežiukas apskritai yra labai jautrus dehidratacijai. Jei ežys neteko daug skysčių, būtina kuo skubiau padaryti viską, kad skysčiai būtų atstatyti ir ežys kuo greičiau pasveiktų. Kasdien šalia sauso kačių ėdalo, ežiui turi būti nuolat patiekta švaraus vandens.

 

Mitas nr. 4: Ežiukai yra labai draugiški naminiai gyvūnai.  

 

Deja, taip nėra. Naminiai ežiukai namuose pradėti auginti tik ankstyvais 1980–aisiais ir jų elgsena vis dar yra kaip laukinio gyvūno. Ežiai - teritoriniai gyvūnai. Jie nenori savo gyvenamojo ploto dalintis su niekuo – nei kitu ežiu, nei kokiu kitu gyvūnu. Jie mėgsta būti vieni, o imami ant rankų pukši bei riečiasi į kamuoliuką. Bet ežiukas yra smalsus gyvūnas, todėl ilgiau palaikytas ant rankų iškiša nosytę ir pradeda domėtis aplinka. Ežiai būna įvairiausių charakterių: daugiau ar mažiau draugiški, energingesni, ramesni, agresyvesni. Tarp ežiukų atsiranda ir tokių, kurie prisiriša prie šeimininko, ar net atbėga kviečiami. Tačiau tokių ežių kol kas pasitaiko labai retai. Per penkerius metus ežiukų auginimo mums toks pasitaikė tik vienas – jis pakalbintas iškišdavo nosytę iš namuko ir pats ateidavo ant rankų. Ežiukų veisėjai selekcininkai tolimesniam veisimui stengiasi iš vadų atrinkti tokius draugiškiausius, geriausio charakterio ežiukus. Todėl tikėtina, kad atsakingai veisiant, ežiukų charakteriai tik gerės ir ežiukas taps prieraišiu ir draugišku naminiu gyvūnu.

 

Mitas nr. 5: Ežiukas – puikus augintinis vaikams.

 

Ežiukas gali būti puikiu augintiniu tik tokiam vaikui, kuris mėgsta daugiau žiūrėti, nei čiupinėti, t.y. kuriam patiktų ir žuvelės akvariume. Tiesa yra tokia - su ežiuku nepasiglaustysi, jo nepamyluosi, nepasiimsi į lovą. Be to, jo paros ritmas nesutampa su vaiko paros ritmu. Ežys yra naktinis gyvūnas. Jo aktyvumo pikas yra kaip tik tuo metu, kai vaikai jau miega. Ir atvirkščiai, kai vaikai norėtų su gyvūnu pabendrauti – miega ežys. Reikia įvertinti ir tai, kad afrikiniai ežiai, gamtoj ieškodami maisto,  per naktį nubėga iki dešimties kilometrų. Poreikis lakstymui yra išlikęs, todėl ir naminiams ežiams būtinas bėgimo ratukas, o juo bėgiodamas ežys naktį sukelia visai nemažą triukšmą ir gali trukdyti miegoti. Tiesa, jei kasdien ežį žadintumėte, su juo žaistumėte ir neleistumėte miegoti dienos metu – jo paros ritmą galima pakeisti. Bet tokiu atveju reikia elgtis labai atsargiai ir nesukelti augintiniui papildomo streso. Viskas turi būti daroma palaipsniui ir su saiku. Sakyčiau, ežys yra geriausias augintinis dirbančiam suaugusiam žmogui, kuris mėgsta eiti miegoti pakankamai vėlai. Ežiukas nereikalauja kasdienio bendravimo, jis nesijaus užmirštas, jei šeimininkas per darbus jį tik pašers, bet nepakalbins. Ežiui svarbiausia, kad jis būtų aprūpintas maistu, vandeniu, bėgimo ratuku ir jo per daug netrukdytų. Naktinėtojui ežiukas gerai tuo, kad kai gyvūnas atsikelia, naktinėtojas dar nebūna nuėjęs miegot ir šeimininkas, norėdamas pabendrauti su savo augintiniu, neturi jo žadinti.

 

Mitas nr. 6: Labai norint auginti ežiuką, galima parsinešti iš lauko.

 

Laukinius gyvūnus neštis namo draudžia mūsų šalies įstatymai. O jei sugalvosite juos pažeidinėti, parsinešus laukinį ežį namo, iš to vis tiek nieko gero neišeis. Vargu, ar jūs pajėgsite atkurti ežiui natūralias gamtos sąlygas. Laukinis gyvūnas namuose skurs, pasikeitus mitybai gali sutrikti virškinimas ir gyvūnas nustips. Reikia įvertinti, kad namo galite parsinešti ir mamą ežienę, kuri, palikusi vaikus lizde, išėjo ieškoti maisto. Tokiu atveju būtų numarintas ne tik suaugęs ežys, bet ir visa ežiukų vada. Todėl nereikia neštis namo laukinio gyvūno, kuris turi  daug daugiau šansų išgyventi gamtoj.

 

Ką dar reikia žinoti būsimam ežiukų augintojui?

 

Ežiukas yra egzotinis gyvūnas ir geriausiai jaučiasi 22-27ºC temperatūroje. Todėl ežiukui turi būti įrengtas reguliuojamas šildymas. Jei temperatūra nukrenta žemiau 22ºC, augintinis gali pradėti hibernuoti, t.y. sulėtės maisto medžiagų apykaita, nukris kūno temperatūra, ežiukas panirs į gilų miegą. Kadangi naminiai ežiai jau praradę hibernacijos instinktą, yra didelė tikimybė, kad ežiukas iš hibernacijos – žiemos miego - nepabus. Todėl tik įtarus, kad ežys susiruošė miegoti giliu miegu (pasidarė nejudrus, neėda, ieško narve šalčiausio kampo), reikia kuo greičiau pakelti ežiuko aplinkos temperatūrą ir neleisti ežiukui užmigti. Kartais pasitaiko hibernacijos atvejų, susijusių su paros ritmo pasikeitimu, bet labai retai. T.y. rudenį, trumpėjant dienoms, ežiukui pradeda trūkti šviesos ir jis bando įmigti. Tokiu atveju reiktų įrengti šviesos šaltinį pereinamam laikotarpiui, kol ežiukas apsipras.

 

Kiti maži, bet svarbūs dalykai

 

Dar reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad ežiukas, kaip ir bet koks kitas naminis gyvūnas, gali sukelti alergiją. Žmonės gali būti alergiški ežiuko odos pleiskanoms, spygliukų įdūrimams ar net šlapimo kvapui. Alergijų simptomus galima sumažinti dažniau ežiuką išmaudant, atrenkant geriausiai tinkantį kraiką. Beje, reikia atkreipti dėmesį, kad ir patys ežiukai yra alergiški. Jie alergiški citrusiniams vaisiams, arbatmedžio aliejui, o kartais ir kraiko dulkėms.

 

Ežiukas yra vienas tų gyvūnų, kuris nereikalauja kasdienės priežiūros (kalbame ne apie šėrimą ir pasirūpinimą švariu vandeniu, ežiukas turi būti šeriamas kasdien), bet kartais jį reiks išmaudyti, nukarpyti nagučius. Žinant ežiuko gebėjimą susiriesti į spyglių kamuoliuką – nagų karpymas gali tapti rimtu iššūkiu.

 

Įdomu:

 

Ežio spygliai - tai pakitę plaukai, jų ežiukai turi apie 5000-7000. Spyglius pašiaušia ir paguldo 2 dideli nugaros raumenys, kurie taip pat padeda gyvūnui susisukti į kamuoliuką. Ežiukai gimsta su mažais, minkštais, baltais spygliukais, kurie pasirodo po 6-12 valandų nuo gimimo ir būna labiau panašūs į pasišiaušusius plaukelius, nei į spyglius. Būsima ežio spalva matosi maždaug nuo 9 savaitės, nors nuspėti, kokio gymio bus ežiukas, galima jau nuo 4 savaičių. Nuolatiniai spygliai išdygsta, kai ežiukai sulaukia 12 savaičių. Spyglius ežiai keičia nuolat, nepriklausomai nuo metų laikų kaitos, todėl, jei ežiukas yra paleidžiamas laisvai lakstyt, reikia nusiteikti, kad kartas nuo karto išbyrėję spygliukai gali smigtelti ir į kojos padą.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI