ĮDĖTI SKELBIMĄ
Katės pasaulio mituose ir istorijoje

Greičiausiai dėl savo paslaptingos išvaizdos, tylių žingsnių bei gebėjimo taip pat netikėtai atsirasti, kai ir pradingti tarsi į niekur, katės visais laikais ir visose šalyse buvo ir tebėra apipintos mitais bei prietarais. O ir šiandien juodai katei perbėgus kelią, ne vienas triskart nusispjauna per kairįjį petį. Kokie mitai apie kates gyvavo žmonijos istorijoje?

Senovės Egiptas

Greičiausiai net ir tie, kurie per daug nesidomi nei katėmis, nei istorija, vis tiek yra girdėję, kad senovės egiptiečiai buvo tikri kačių mylėtojai. Ką ten mylėtojai – garbintojai! Be jau girdėtų istorijų apie tai, kad katės buvo laikomos pusdieviais (kaip ir patys faraonai), po mirties mumifikuojamos, o šeiminykščiai gedulo vardan nusiskusdavo antakius, štai jums dar įdomesnė: beveik 500 metų prieš mūsų erą įvyko egiptiečių karas su persais. Vieno mūšio metu, persai apsukriai pasinaudojo egiptiečių meile katėms. Per kelias naktis jie prigaudė didelį kiekį šių gyvūnėlių ir nešdamiesi kates kartu prisiartino prie miesto, kuriame jų jau laukė egiptiečių kariuomenė. Tačiau pamatę, jog persai išsigandusias kates naudoja kaip gyvus skydus, egiptiečiai nedrįso pulti savo priešų ir mūšį pralaimėjo.

Tokią meilę ir pagarbą katėms puikiai paaiškina faktas, jog deivė Bastetė – seksualumo, šeimos, gimdymo globėja ir, tuo pačiu, faraono sergėtoja – buvo vaizduojama kaip moteris katės galva. Jos šventykloje gyveno galybė kačių, kurios buvo laidojamos greta įsikūrusiose kačių kapinėse. Be to, net ir pats saulės dievas Ra galėjo būti vaizduojamas kaip katė.

Laikui bėgant senovės graikai irgi užsimanė turėti kačių. Kadangi gražiuoju egiptiečiai savo keturkojų neatiduodavo, graikams neretai tekdavo kates tiesiog pavogti. Yra žinoma istorijų apie tai, kaip egiptiečių valdovai siųsdavo laivus į svetimas žemes sugaudyti ir grąžinti išgabentas kates bei jų palikuonis atgal – į Egiptą. Laimė, visų kačių išgaudyti jiems nepavyko ir senovės europiečiai taip pat galėjo mėgautis jų draugija.

Babilonas

Babiloniečiai tikėjo, kad mirusių šventikų sielas į amžinojo poilsio vietą lydi būtent katė, o jų šventraščiai vardina daugybę teigiamų kačių savybių. Senovės babiloniečius šventieji raštai taip pat skatino veisti kates tam, kad jos saugotų namus nuo graužikų.

Ašantis

Vakarų Afrikoje klestėjusioje Ašančio karalystėje (dabartinės Ganos teritorijoje) katės, rodosi, taip pat buvo mylimos ir gerbiamos. Kaip bebūtų keista, Ašančio gyventojai tikėjo, kad katės pasižymi ypatinga ištikimybe! Ir būtent dėl to, kad katės tokios ištikimos, o štai šunys – tokie pavydūs ir kerštingi, katėms leista gyventi žmonių palapinėse ir valgyti su visa gentimi, tuo tarpu šunims tenka gyventi lauko dulkėse ir misti atliekomis.

Roma

Senovės romėnams katės siejosi su laisve ir dieviškumu, todėl joms buvo leidžiama laisvai vaikštinėti po šventyklas. Romėnų deivė Diana, sietina su egiptiečių deive-kate Bastete, rūpinosi ne tik medžiokle, bet ir namais, tad greičiausiai ne atsitiktinai tiek laidotuvių, tiek vedybų proga katėms aukotos aukos ir prašyta jų palaiminimo. Romėnų kariai keliaudami į mūšius kartu pasiimdavo ir kates – kaip talismanus ir kaip paprasčiau pamatuojamą apsaugą – jos saugojo karevių maisto produktus nuo pelių bei žiurkių.

Graikija

Senovės graikai siejo kates su deive Artemide, kurią egiptiečių panteone atitiko ta pati jau minėta Bastetė. Graikų legenda taip pat pasakoja, kad Heraklio – dievo Dzeuso ir paprastos mirtingosios Alkmenės – besilaukianti jo motina buvo persekiojama teisėtos Dzeuso sutuoktinės, deivės Heros. Viena Alkmenės tarnaičių padėjo jai pasprukti nuo įniršusios pavydžios Heros ir už tai ji tarnaitę pavertė kate ir išsiuntė į Požemio pasaulį, pas visų siaubūnų valdovę deivę Hekatę. Štai nuo tų laikų ir likęs prietaras apie tai, kad juodos katės susijusios su Hekate ir visomis kitomis požemių pabaisomis.

Norvegija

Net ir taip toli nuo Egipto esančioje Norvegijoje katės taip pat sietos su grožio ir meilės (tiesa, taip pat medžioklės ir karo!) deive Frėja. Ji pasirodydavo karietoje, tempiamoje dviejų didelių kačių, kurias gavusi dovanų iš paties Toro. Buvo tikima, kad tie, kurie gerai elgiasi su katėmis, nusipelno ir deivės Frėjos palaiminimo. Gal todėl buvo sakoma, kad jei vestuvių dieną oras pasitaiko geras, tai reiškia, kad jaunoji „gerai maitino kates“.

Sakoma, kad stebuklinga grandinė, sulaikanti dievą-vilką Fenrirą nuo Odino sunaikinimo, susideda iš šešių magiškų ingridientų: moters barzdos, kalno šaknų, žuvies kvėpavimo, meškos jautrumo, paukščio seilių ir... katės žingsnių garso.

Wikipedia nuotraukos

PANAŠŪS STRAIPSNIAI