ĮDĖTI SKELBIMĄ
KAČIŲ VAKCINACIJA

Katė – tai gyva būtybė. Ji, kaip ir žmogus, gali susirgti sloga, plaučių uždegimu, gastritu, nutukimu ir kitomis „žmogiškomis“ ligomis. Tačiau be to ji neapdrausta ir nuo katėms specifinių ligų, kurių pačios pavojingiausios – infekcinės, sukeliamos bakterijų ir virusų.
Infekcinės ligos plinta oru, perduodamos kontakto būdu, su išskyromis, kergimo metu, taip pat ligų sukėlėjus galima pernešti su drabužiais, batais ar įvairiais apyvokos daiktais: indais, paklotais, vandeniu ar maistu. Sveikas kates nuo ligų galima apsaugoti sudarant dirbtinį imunitetą – organizmą specialiai užkrečiant nusilpnintu ligos sukėlėju. Ligos sukėlėjų preparatai ir yra vadinami vakcinomis. Vakcinos būna monovalentinės (nuo vienos ligos) ir polivalentinės (nuo kelių ligų).
Kažkodėl katės vakcinuojamos daug rečiau, nei šunys. Nemažai kačių šeimininkų netgi nežino, kad kates irgi galima vakcinuoti, o tie, kurie žino – nemato reikalo tai daryti. Kasmet savo augintines tikrai vakcinuoja tik veislinių ir lankančių parodas kačių šeimininkai, nes to reikalauja parodų rengėjai. Juk veislinis katinas, prieš susitikdamas su „nuotaka“, būtinai pirmiausiai turi „žvilgtelėti“ į jos veterinarinį skiepų pažymėjimą ir, savo ruožtu, „save gerbianti“ katė, norėdama išvengti nemalonumų, taip pat neturėtų rinktis neskiepyto „jaunikio“. Neskiepytos katės užsikrėtę serga sunkiai ir liga dažnai gali baigtis liūdnai. Persirgę gyvūnai dar ilgai lieka virusų nešiotojais ir gali užkrėsti savo gentainius.
Tačiau ar galima elgtis kitaip, jei katė nedalyvauja „plačioje visuomeninėje“ veikloje: tupi namie, nesilanko parodose, nebendrauja su priešingos lyties atstovais? Taip, laikantis kai kurių kačių priežiūros zoohigienos taisyklių, galima dalinai apsaugoti katę nuo užsikrėtimo. Tačiau patikimiausia apsauga – vakcinacija. Kačių šeimininkai skundžiasi, kad vakcinacija yra be galo brangi ir nori sutaupyti pinigus. Ar tai įmanoma? Galbūt. Tik reikia prisiminti, kad susirgusios katės gydymas kainuos tikrai gerokai daugiau.
Kelios kačių augintojų asociacijos paruošė gaires dėl kačių vakcinų pasirinkimo ir naudojimo, kuriose kačių vakcinos padalintos į dvi grupes: pagrindinės vakcinos, kurios būtinos visoms be išimties katėms, ir papildomos vakcinos, kurios rekomenduotinos naudoti tik kai kuriais atvejais. Pagrindinėms vakcinoms priskiriamos tik keturios, kurios saugo nuo svarbių (pasiutligės) arba labai užkrečiamų ligų, kurias galima pernešti su drabužiais ar batais (panleukopenijos, virusinio tracheito ir kalicivirozės). Kitos vakcinos laikomos papildomomis.
Dauguma veterinarų žino apie tokį skirstymą ir kaip turi būti nusprendžiama, tačiau ir patys kačių augintojai turi šviestis ir žinoti, ką jų gyvūnams galima įsigyti rinkoje, kokia yra nauda bei rizika vakcinuojant jų numylėtines. Taigi, kokių ligų vakcinos yra Lietuvoje ir kokioms katėms jas reikėtų naudoti?

Pasiutligė
Vakcinacija nuo pasiutligės yra privaloma pagal teisės aktų reikalavimus. Pasiutligės virusą platina sergantys gyvūnai su seilėmis, kuomet jie įkanda sveikam gyvūnui ar žmogui. Graužikų tarpe ši liga reta, tačiau pasitaiko pasiutusių šikšnosparnių ar laukinių gyvūnų. Katės yra santykinai atsparios pasiutligės virusui, tačiau joms pasiutligė nustatoma dažniau, nei šunims, todėl jos gali kelti didelį pavojų žmogui, ypač turint omeny, kad gydymo nuo šios ligos nėra. Pasiutligės grėsmė Lietuvoje yra reali (manau, girdėjote apie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos skelbiamą informaciją apie pasiutligės paplitimą tarp laukinių gyvūnų, taip pat ne paslaptis karts nuo karto nuskambantys pranešimai apie pasiutligę per televizorių ar radiją) ir tai iš tikro yra labai baisi liga. Jei nevakcinuotas gyvūnas įkanda ar įdreskia žmogui, netgi netyčia, jis privalo ilgai išbūti karantine arba netgi būti numarintas.

Panleukopenija (kačių maras)
Panleukopenija – tai kačių liga, dažnai dar vadinama „maru“. Jautriausios šiam virusui yra jaunos katės, užsikrėtusios jos greit pavargsta, pradeda karščiuoti, netenka apetito, vemia, viduriuoja skystai ir su krauju, dėl skysčių netekimo greit nusilpsta ir gali gaišti. Jei katė pasveiksta, jos būklė atsistato tik per ilgą laiką ir ji vis tiek lieka jautri kitoms ligoms, nes panleukopenijos virusai paveikia katės imunitetą. Pvz., persirgusių kačių kačiukai gali gimti su koordinacijos sutrikimais. Tai mirtina liga, tačiau džiugu, kad ji nėra labai paplitusi, nes būtent vakcinacija padėjo sumažinti jos mastus. Katės užsikrečia prarijusios virusą. Virusai yra mikroskopiniai, „nukritę“ nuo sergančios katės aplinkoje jie būna ilgai, mėnesiais ir metais, todėl vienintelis kelias nuo jų apsisaugoti – vakcinuoti. Šios ligos vakcinos sudaro pilną apsaugą nuo panleukopenijos. Yra sukurta ir lašinama į nosį vakcina, tačiau injekcinė vakcina yra efektyvesnė. Kačiukams apsaugoti jie yra vakcinuojami kas 3–4 savaites, kol jiems sukanka 16 sav.

Rinotracheitas (kačių gripas) ir kalicivirozė
Daugumą viršutinių kvėpavimo takų ligų katėms sukelia arba kačių herpes virusai (virusinį rinotracheitą) arba kalicivirusai. Jie persiduoda katėms apsiuostant, liečiantis nosimis arba per apyvokos daiktus (vandenį, maisto indus). Užsikrėtusios katės greitai pavargsta, jų akys pradeda ašaroti, iš nosies bėga išskyros, pakyla temperatūra, atsiranda akių uždegimas (konjunktyvitas), katė seilėjasi, kartkartėmis kosti ar prieinama iki plaučių uždegimo. Katės nebenori ėsti, nes neužuodžia maisto. Dauguma kačių pasveiksta savaime (panašiai, kaip ir persišaldęs žmogus), bet kai kurioms katėms liga gali pereiti į lėtinę. Tokios katės kurį laiką atrodo sveikos, tačiau veikiant stresui (išvežant iš namų, paliekant viešbutyje) pradeda čiaudėti, sloguoti, ašaroti būtent dėl organizme esančių virusų. Virusinis rinotracheitas yra sunkiau pernešama liga, jo lėtinė forma kartais pasireiškia pastoviu akių sudirgimu ir ragenos ligomis (priekinės akies dalies drumstumu ar įaugančiomis kraujagyslėmis). Kalicivirusais užsikrėtusios katės gali sirgti dar ir pastoviai atsinaujinančiomis dantenų ligomis. Užsikrėtę katės platina virusą iki metų ir todėl gali užkrėsti kitas kates. Vakcinos nuo šios ligos būna lašinamos į nosį, į akį arba injekcinės. Ne taip kaip panleukopenijos, rinotracheito ir kalicivirusų vakcinos sukelia santykinės, nepilnos apsaugos susidarymą. Todėl netgi vakcinuotos katės gali susirgti, bet liga būna švelnesnė. Tyrimai rodo, kad apsaugą nuo šios ligos vakcinos suformuoja sąlyginai trumpam, todėl kartoti vakcinaciją reikia kasmet.

Kačių leukemija (FeLV)
Kačių leukemijos virusui plisti būtinas tiesioginis kontaktas su infekuota kate (su jos seilėmis, nosies išskyromis, paliestu maistu ar vandeniu). Dėl to ši vakcina nėra būtina namie laikomoms katėms. Tačiau kai kurie veterinarai naudoja šia vakciną toms katėms, kurioms yra galimybė retkarčiais pabėgti iš namų. Ne taip, kaip kiti virusai, kačių leukemijos virusas katės organizme „vaikšto“, gali užkrėsti gimdoje esančius kačiukus arba per mamos pieną persiduoti jau atvestiems mažyliams. Virusas „užpuola“ imuninę sistemą ir kliniškai tai pasireiškia mažakraujyste (anemija), antrinėmis kvėpavimo takų infekcijomis, krentančiu svoriu, katės būna mieguistos, neėda, atsiranda auglių ir jos gali gaišti. Katės praranda atsparumą kitoms ligoms, pvz., gripui, enteritui ir kt., kurios organizmui nekovojant, gali būti mirtinos. Tai panašu į žmonių AIDS ir kačių imunodeficito (FIV) virusus. Užsikrėtimo požymiai ilgai būti nematomi ir katė atrodo sveika. Todėl rekomenduotina prieš pasiryžtant vakcinuoti nuo šios ligos pirmiausiai nustatyti, ar katė nėra jau užsikrėtusi. Tyrimas nėra sudėtingas, atliekamas iš kraujo. Leukemijos vakcina gali sukelti stiprų neigiamą poveikį ir tai reikia turėti omenyje prieš vakcinaciją: tai gali būti vietinis injekcijos vietos patinimas ar skausmingumas, savaime praeinantis mieguistumas ar karščiavimas, po vakcinacijos susidariusi granulioma (uždegiminių ląstelių sankaupa, kuri suformuoja gerybinį gumbelį) ir, pavojingiausia – dėl vakcinos atsiradusi sarkoma. Sarkoma – tai vėžinių ląstelių sankaupa, kuri gali pasklisti iš injekcijos vietos gilyn į jungiamąjį audinį, raumenis bei kaulus. Nuo šio vėžinio susirgimo nepadeda netgi chemoterapija, radiacija ar chirurginis sarkomos pašalinimas. Nors yra duomenų, kad sarkomos atsirado ir nuo kitų vakcinų (įtariama, kad ir pasiutligės vakcina galėjo sukelti sarkomos susidarymą), dabartiniai tyrimai sarkomas daugiausiai sieja su kačių leukemijos vakcina. Kaip bebūtų, sarkomos atsiranda labai retai ir panašu, kad dėl anksčiau naudotų mažai valytų vakcinų su dirginančiais adjuvantais (pagalbinėmis medžiagomis). Nemažam skaičiui kačių pavojus užsikrėsti ir susirgti infekcine liga yra daug didesnis, nei tikėtina reakcija į vakciną, todėl vakcinuojantis veterinaras turi įvertinti rizikos ir naudos santykį. Rekomenduotina pirmą kartą kačiukus vakcinuoti 8–12 sav. amžiaus, pakartoti po 3–4 sav. ir po to revakcinuoti kas metus.

Chlamidiozė
Tai bakterijų Chlamydia psittaci sukeliama liga. Bakterijos pažeidžia kačių akių gleivines ir kvėpavimo takus. Paprastai ši liga lengvai pagydoma tinkamai parinktais antibiotikais. Vakcinuotos katės nėra apsaugotos nuo užsikrėtimo, tačiau jos serga lengviau. Bendrai manoma, kad vakcina, kurios sudėtyje yra šių bakterijų, per daug dažnai sukelia šalutines reakcijas (mieguistumą, depresiją, apetito nebuvimą, karščiavimą). Tačiau kartais būna taip, kad chlamidiozė kelia realų pavojų (kačių grupėje viena suserga arba liga pasireiškia kaimynystėje), todėl saugiau būna vakcinuoti. Apie tai reikėtų pasitarti su gydančiu veterinaru.

Bordateliozė
Tai dar viena kačių kvėpavimo takų liga, kurią sukelia bakterija Bordatella bronchiseptica. Dažniausiai ja užsikrečia veislynų katės, jos pradeda karščiuoti, pasirodo išskyros iš akių ir nosies, katės čiaudo ir kosti. Su bakterija kačių organizmas dažniausiai susitvarko pats, nors kai kurie veislynai ir bando naudoti vakcinas nuo šios ligos.

Mikrosporija („grybelis“)
Vakcina nuo mikrosporijos (Microsporum canis) nesudaro pakankamo imuniteto, kad ją būtų verta naudoti. Apskritai grybelinės odos ligos – tai organizmo nusilpimo požymis ir nevertėtų jų gydyti vakcinomis. Mikrosporijos vakcina gali sumažinti sergančio paciento klinikinius simptomus, tačiau paciento imunitetas nesusiformuoja toks, kad organizmas būtų pajėgus sunaikinti mikroskopinį grybą – taigi paprastai liga sugrįžta. Užsikrėtusi katė gali pernešti grybą kitoms katėms, taip pat ir žmogui, todėl toks klinikinių požymių paslėpimas vakcinavimu nėra gerai. Veterinarų nuomonės apie tokias vakcinas gana prieštaringos ir ne visi jas perka ir naudoja.

Kačių imunodeficitas (FIV)
Kačių imunodeficito virusas (FIV), dar vadinamas „kačių AIDS“, silpnina gyvūno imuninę sistemą. Užsikrėtusios katės negaluoja įvairiai: suserga burnos, akių ligomis, vėžiu, kaulų čiulpų ligomis. Prieš priimant į veislyną naują katę, rekomenduotina pirmiausiai nustatyti, ar ji neserga FIV, nes šie virusai labai užkrečiami. Ligos pagydyti neįmanoma ir užsikrėtusios katės per 3 metus gaišta. 

Kačių infekcinis peritonitas (FIP)
Vakcinos nuo šios ligos Lietuvoje nėra, tačiau jei ir būtų, nuo šios ligos vakcinuojama tik ypatingais atvejais. Vakcinuoti verta tik jei kartu laikoma daug kačių, nes vis dar galutinai neaišku, kaip ši vakcina veikia ir kiek ji efektyvi. Kai kurie veterinarai yra įsitikinę, kad būtent vakcina gali priversti katę tapti neatsparia FIP. Manoma, kad FIP susergama dėl „normalių“ koronavirusų (o jie yra gana dažni ligų sukėlėjai) mutacijų. Užsikrėtusios žarnyno koronavirusais katės tampa tokios jautrios FIP, netgi jei jos vakcinuotos nuo peritonito, kad vakcina nebeslopina viruso. Užsikrėtusios katės išgyvena retai, netgi jei pradedamos gydyti laiku. Amerikoje apie 80 % kačių koronavirusais užsikrečia gyvūnų viešbučiuose. Šiuos virusus galima nustatyti tiriant kačių kraują (yra laboratorinių rinkinių jiems nustatyti), tačiau jie brangūs ir paprasčiausiai tyrimas neapsimoka. O vakcinacija nuo FIP vis dar tiriama, todėl ilgainiui gali atsirasti ir kitokių įrodymų.

Vakcinacijos grafikai ir vakcinos

Kaip pasiruošti katės vakcinacijai ir kada vakcinuoti negalima?

Kas vakcinacija būtų sėkminga, efektyvi, nekiltų bereikalingų trukdžių ir nemalonių akimirkų, būtina elgtis taip:
•      laikytis veterinarijos gydytojo nurodytos vakcinacijos schemos ir terminų;
•      vakcinuojami kačiukai ir katės turi būti kliniškai sveiki, jiems turi būti sušerti vaistai nuo kirminų ir išnaikintos blusos. Kirmėlės apsunkina vakcinaciją, mažina jos efektyvumą. Vaistus nuo kirminų profilaktiškai reikia sušerti 5–6 d. prieš vakcinaciją;
•      negalima vakcinuoti katingų ir maitinančių kačiukus kačių (vakcinacija turi būti atlikta likus mažiausiai mėnesiui iki kergimo),
•      negalima vakcinuoti kačių po operacijos ar sveikstant po ligos. Jei katė buvo gydyta antibiotikais, kortikosteroidais ar kitais imunitetą slopinančiais vaistais, vakcinuoti ją galima ne anksčiau kaip 2 sav. pabaigus gydyti;
•      pirmas 3 savaites po vakcinacijos negalima atlikinėti planinių operacijų (pvz., kastruoti). Išimtinais atvejais chirurgas įsikišti gali tik kai operacija būtina katės gyvybei ar sveikatai;
•      savaitę iki ir savaitę po vakcinacijos reikia vengti streso: nesikraustyti į kitą butą, nekeisti aplinkos, nekelti triukšmingų vakarėlių ir neprisikviesti daugybės svečių, nekeliauti, nedalyvauti parodose ir t. t.;
•      nevertėtų vakcinuoti kačių, kontaktavusių su sergančiais ar įtartinais gyvūnais, nes vakcinacija ligos inkubaciniu laikotarpiu kelia pavojų sveikatai ir gyvybei.

Po vakcinacijos

Retai, bet kartais po vakcinacijos gali pasireikšti alerginės reakcijos, kurias iššaukia individualios organizmo savybės, t. y., katės organizmo ir vakcinos sąveika. Reakcijos į vakcinas gali būti įvairios. Gana įprasta, kad katė po vakcinacijos būna liūdnoka, mieguista, šiek tiek mažiau ėda, injekcijos vieta būna skausminga. Tai ne stebuklas, vakcina nėra vitaminas, tai juk užkratas organizmui ir šis turi „persirgti“. Susirūpinti reikėtų, jei sušvirkštus vakciną tuoj pat ar po kurio laiko atsiranda alerginės reakcijos: vėmimas, viduriavimas, snukio sutinimas, kiti šokui būdingi požymiai, į kuriuos nedelsiant turi reaguoti veterinaras. Aišku, tokios reakcijos gerokai išgąsdina kačių šeimininkus, bet jos retai būna rimtos ar pavojingos gyvybei (išskyrus vakcinų sukeliamas sarkomas). Beveik visais atvejais vakcinacijos nauda gerokai viršija bet kokios reakcijos į vakciną pavojų.
Reikia prisiminti, kad vakcinos nesukelia imuniteto tuoj pat po sušvirkštimo. Pirmiausiai organizmas turi įsidėmėti vakcinos antigenus, sureaguoti į juos ir imuninė sistema turi „įsirašyti“ juos į savo atmintį. Daugumos gyvūnų organizme apsauga nuo ligos pradeda formuotis tik praėjus penkioms dienoms po vakcinacijos. Pilnai imunitetas susidaro maždaug po 14–21 d. Kai kada tvirtam imunitetui susiformuoti reikia dviejų vakcinacijų kas kelias savaites. Gyvos modifikuotos vakcinos ir į nosį lašinamos vakcinos veikia greičiau už inaktyvuotas. Imuniteto susidarymo trukmę reikia turėti omenyje vakcinuojant kates–turistes (keliaujančias šalies viduje ir į užsienį), pvz., pasiutligės skiepas įsigalioja praėjus 15 dienų nuo jo padarymo ir galioja 1 metus, kad vykstant per sieną nekiltų bereikalingų nemalonumų. Taip pat prieš išvykstant rekomenduotina sužinoti šalies, į kurią vykstama ir šalių, per kurias vykstama, epizootinę situaciją ir pasiskiepyti nuo ten aktualių ligų.
Kartais pasitaiko taip, kad netgi jaunas vakcinuotas gyvūnas gali susirgti ir nugaišti. Tuomet gan sunku tai paaiškinti gyvūno šeimininkui, tačiau, deja, vakcina yra ypatingas gaminys ir kartais ji nepakankamai skatina imuninę sistemą, kad ši suformuotų tinkamą atsaką – tam gali trukdyti įvairūs veiksniai: per didelis motininių antikūnų kiekis, pačios vakcinos savybės, gyvūno imuninės sistemos arba genetiniai ypatumai.
Labai gali būti, kad laikui bėgant pasirodys, kad vakcinacija gali saugoti katę daug ilgiau nei vienerius metus ir kasmetinė vakcinacija retės. Tačiau tai ne visoms vakcinoms. Dabar esančios vakcinos ir ligų deriniai vis dėl to greičiausiai išliks labiausiai ekonomiškai apsimokantis būdas apsaugoti naminius gyvūnus. Dabar yra sukurta pakankamai diagnostinių rinkinių infekcinėms ligoms ir imuninei būklei ištirti, todėl Jūsų veterinaras kasmet gali paimti kraujo mėginį ir nustatyti jame esančius antikūnus prieš įvairias ligas. Jei kraujyje yra pakankamai antikūnų, katės pakartotinai vakcinuoti nuo tos ligos nereikia. Ši procedūra su laiku turėtų išpopuliarėti. Netgi jei tarpai tarp vakcinacijų pasidarys ilgesni, vis vien savo katę veterinarui parodyti reikia ne rečiau kaip kartą per metus. Yra pakankamai problemų, kurių ankstyvas nustatymas gali būti labai naudingas Jūsų gyvūnui.

Šaltinis: fauna.savel.org/topics.cgi

PANAŠŪS STRAIPSNIAI