ĮDĖTI SKELBIMĄ
Džiaugsmą į senelių namus neša ir šunys

Vaiva Žostautė

Muniškių senelių namuose gyvenantis vyresnieji apsilankant laukia ne tik vaikų, anūkų ar proanūkių. Čia gyvenančius senelius neretai lanko keturkojai lankytojai – šunys. „Liūtų klubo“ narės Ivetos Šikšniuvienės iniciatyva jau kurį laiką šunų mylėtojai su savo augintiniais stengiasi praskaidrinti senelių namuose gyvenančių, neretai vienišų žmonių kasdienybę.

Nors šie keturkojai lankytojai ir nelaikomi terapiniais šunimis (šie būna atitinkamai atrinkti, paruošti, dresuoti), tačiau jų teikiama nauda senukams abejoti neverta. „Tiek senelių namų darbuotojų, tiek gyventojų, tiek jų giminaičių nuotaikas puikiai atspindi sienlaikraščiai, gausiai apklijuoti nuotraukomis iš susitikimų su šunimis,“ – sako šių susitikimų iniciatorė I. Šikšniuvienė.

Šunys ir šeimininkai – pažįstami

Pasak ponios Ivetos, jos organizuojamuose susitikimuose dalyvauja tik jai gerai žinomi šunys bei jų šeimininkai. „Mano darbo pobūdis leidžia kasdien bendrauti su šunų veisėjais, augintojais, dresuotojais – esu aukštos kokybės maisto šunims vadybininkė - todėl turiu progų įsitikinti, kad šunys, kurie atvyksta į senelių namus, išties stabilios psichikos, gero charakterio, draugiški ir pakankamai klusnūs,“ – sako I. Šikšniuvienė. Tokia gyvūnų atranka būtina, siekiant užtikrinti, jog šunys niekam nesukels pavojaus ar neigiamų emocijų.

Žinoma, kol šunys bendrauja su senukais, jų šeimininkai būna šalia, tad jų komunikacijos įgūdžiai, noras išklausyti neretai vienišus senelių namų gyventojus taip pat ne mažiau svarbūs.

Nenori - nereikia

Nevisi seneliai būna nusiteikę bendrauti su šunimis – jiems keturkojų niekas per jėgą ir neperša,“ – patikino p. Iveta. Pasak jos, prieš įeinant į kambarį su šunimi, atsiklausiama, ar seneliai to nori. Pasak I. Šikšniuvienės, šunys dažniausiai ir patys jaučia, kurie žmonės nusiteikę su jais bendrauti, o kurie ne.

Atvykę į susitikimus su seneliais gyvūnai, žinoma, visada tvarkingi, švarūs, be to, kaip ir kiekvienas padoraus šeimininko šuo, jie visada paskiepyti, laiku gavę priemonių nuo vidaus ir išorės parazitų, todėl jokios grėsmės pagyvenusių, neretai ligotų žmonių sveikatai nekelia. Neretai senukai ne tik glosto šunis, bet ir pakviečia užsilipti ant lovos.

Liūdniausia būna pamatyti, kad dar visai neseniai lankyti senukai, kurie norėjo bendrauti su šunimis, jais džiaugėsi, apsilankius po kurio laiko neturi jėgų ne tik keltis iš lovos, bet ir paglostyti keturkojo. Tenka skaudančia širdimi palikti juos ir nerimauti, ar kito apsilankymo metu dar susitiksime,“ – paklausta apie sunkiausią tokių vizitų dalį sakė susitikimų iniciatorė.

Mezgasi draugystės

Vis dėl to net ir tie, kurie pradžioje nenori šunų net matyti, kartais ima ir persigalvoja. Štai vienas Muniškių senelių namų gyventojas, kuris susitikimų metu nuolat būdavo piktas (o darbuotojos perspėjo, kad jis toks būna ir kitu metu), galiausiai vieno keturkojų vizito metu pamatė spanielį ir jo nuotaika tiesiog neatpažįstamai pasikeitė. Garbaus amžiaus vyriškis pagaliau šypsojosi, kalbino bei glostė šunį.

Panašų poveikį kitam senelių namų gyventojui turėjo bulterjerė, kuri po pirmos pažinties savo draugo neužmiršo – atvykus po kurio laiko kalytė greitai susirado kambarį, kuriame gyvena jos naujasis bičiulis.

Liūtų klubas“ I. Šikšniuvienės iniciatyva rengia susitikimus su šunimis ne tik Muniškių senelių namuose. Šunys ir jų šeimininkai taip pat lanko ir akluosius vaikus, kitus senelių namus bei tikisi, kad ateityje panašių įstaigų, norinčių įsileisti į svečius keturkojus lankytojus, tik daugės.

Ivetos Šikšniuvienės nuotraukos

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI