ĮDĖTI SKELBIMĄ
Skanaus! arba šiek tiek tikrų faktų apie tai, kaip gyvūnai jaučia skonį

Agnė Dvylaitytė

Evoliucijos požiūriu cheminiai pojūčiai – skonis ir kvapas – yra seniausi. Jie labai svarbūs, kadangi nurodo, ar tai, ką ruošiamės valgyti, mums tiks. Skonis pradėjo vystytis dar tada, kai pirmosios gyvybės formos „virė“ milžiniškame pirmykštės cheminės sriubos katile. Svarbia tų senovinių padarėlių gyvenimo dalimi tapo įvairios vandenyje ištirpusios medžiagos. Vienos jų įspėdavo, kitos suteikdavo energijos, trečios galėjo sužaloti ar nužudyti. 

Gyvūnams vystantis, skonio sistema darėsi vis sudėtingesnė ir vis labiau specializuota, tačiau ir dabar skonio sukelti malonumo ar pasibjaurėjimo pojūčiai tarnauja išlikimui. Gamtoje blogas skonis rodo, kad gyvūnas susidūrė su kažkuo žalingu, nevirškinamu ar nuodingu, o geras skonis praneša apie naudingas, lengvai pasisavinamas medžiagas. 


Kas yra tas skonis?

Skonis – pojūtis, kuriuo iš aplinkos gaunama informacija. Skonis jaučiamas tada, kai liežuvyje esantys skonio receptoriai reaguoja į vandenyje (seilėse) ištirpusias medžiagas. Receptorius sudaro ant liežuvio išsidėstę svogūnėliai, kurių daug yra liežuvio speneliuose, šiek tiek kietajame gomuryje, ryklėje ir antgerklyje. Ant liežuvio yra tam tikros zonos, kuriose susitelkę tam tikrą skonį atpažįstantys svogūnėliai su skonio ląstelėmis. Įvairios ištirpusios medžiagos gali sudirginti tik tam tikrus skonio receptorius. 

Žmonės turi 8 – 10 tūkstančių skonio pumpurų. Paprastai skiriami penki mums, žmonėms, pagrindiniai skoniai: kartus, rūgštus, sūrus, saldus ir umami. Saldumas nurodo paprastą energijos šaltinį, o sūrumas padeda koreguoti elektrolitų pusiausvyrą. Paprastai nemalonus pojūtis - kartumas - gali pranešti apie nuodus. Daug gamtos karčiųjų junginių žinomi kaip toksiški. Gebėjimas pajausti karčius nuodingus junginius gyvūnui gali išgelbėti gyvybę. 

Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, mokslininkai dirbdami su pelėmis aptiko galimą skonio receptorių, kuris reaguoja į riebalus (tiksliau, riebiąsias rūgštis). 

Liežuvis taip pat jaučia pojūčius, kuriems skonis nepriklauso. Kai kurios medžiagos aktyvina šalčio receptorius, net nebūdamos žemos temperatūros – jos sukelia  „šviežumo“ ar mėtos įspūdį. Kai kurie maisto produktai, pvz., nesunokę vaisiai, turi taninų ar kalcio oksalato, galinčių sukelti sutrauktos burnos gleivinės pojūtį. 2008 m. genetikai aptiko, kad pelės turi receptorių, jaučiančių kalcį. 


Skirtingos rūšys – skirtingi skoniai

Konkrečias chemines medžiagas jaučia visi gyvūnai – nuo mažylių amebų iki milžiniškų dramblių ar banginių. Dauguma stuburinių skonį jaučia liežuviu, o paprastesnės sandaros gyvūnai maistą gali ragauti kojomis (musės) ar antenomis (vėžiai).

Ne visi gyvūnai jaučia tų pačių dalykų skonį. Skirtingos rūšys turi skirtingus skonio pumpurėlius, specializuotus aptikti tai, kas juos labiausiai domina – ir kas jiems aktualiausia. Žolėdžiai jų turi apie 25 000, visaėdžiai 15 000, mėsėdžiai jų paprastai turi mažiausiai. Galybė skonio pumpurėlių žolėdžiams gyvybiškai svarbu – jų pagalba sužinoma, ar ragaujamas augalas nuodingas, ar ne. 
Triušiai turi 17 000 burnoje ir ryklėje esančių skonio pumpurėlių. Ilgaausiai gali atskirti saldų, rūgštų, kartų ir sūrų maitą. Gamtoje jie geba pajusti toksiškus augalus ir jų neėsti, tačiau kai kurie namuose laikomi triušiai šią savybę praranda. 

Jūros kiaulyčių skonio ir kvapo pojūčiai labai gerai išvystyti – net prieš ėsdamos jos dažnai ragauja maistą, tikrindamos, ar su juo viskas gerai. Skonio pumpurėlių jos turi panašiai kaip ir triušiai – 17 000. Augintinės gyvenimo praturtinimas naujais skanėstais sukels tiek pat laimės ir smagybių, kiek jų suteiktų naujas žaislas. 

Mėsa mintantys gyvūnai evoliucijos eigoje ilgainiui praranda saldumo pojūtį. Ištyrus 12 daugiausia mėsa ir žuvimi mintančių žinduolių, paaiškėjo, kad septyniose rūšyse pastebėtos saldumo genų mutacijos, dėl kurių tų rūšių atstovai negali jausti saldumo. Tokią mutaciją turi jūrų liūtai, kotikai, Ramiojo vandenyno ruoniai, azijinės benagės ūdros, dėmėtosios hienos ir afalinos (delfinai). Gali būti, kad delfinai nejaučia ir saldumo, kartumo bei aštrumo. 

Paukščiai skonio pumpurėlių turi kur kas mažiau negu žinduoliai. Paukščių pasaulyje skoniui jautriausios papūgos – turėdamos kelis šimtus skonio pumpurėlių, jos atskiria sūrumą, saldumą ir rūgštumą (žinoma, kad papūgos dažniausiai mėgsta sūrius lesalus, tačiau nepersistenkite sūdydami). O štai viščiukas turi vos 30 skonio pumpurėlių.

Žuvys turi itin daug skonio pumpurų – tiek burnoje, tiek ir ant odos, ypač išilgai šoninių linijų. Šamas jų gali turėti 250 000 – greičiausiai tai geriausiai skonį jaučiantis pasaulio gyvis. 

Daugelis roplių, pvz. driežai ar gyvatės, skonį ir kvapą jaučia Jakobsono organu. Chemines medžiagas ton vieton perneša liežuvis. 


Kačių skonio pojūtis

Katės turi 470 skonio pumpurėlių. Jos geba atskirti rūgštų, kartų, sūrų skonį, tačiau nejaučia saldumo. Tiesa, jos nėra nuskriaustos, kadangi gali jausti skonius, kurių nejaučiame mes. Pvz., adenozintrifosfatą ATP, junginį, kuris teikia energiją kiekvienai gyvai ląstelei. Katei ši medžiaga – lyg signalas, reiškiantis, jog netoliese yra mėsos. 

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad kad katės nejaučia jokio skirtumo tarp saldinto ir nesaldinto vandens ir nė vienam neteikia pirmenybės. Šioms plėšrūnėms trūksta baltymo, reikalingo tinkamoms saldumą jaučiančių receptorių funkcijoms. Saldumo pojūtis svarbus angliavandenių valgytojams -  tokiems kaip mes, žmonės, kadangi didelę mūsų raciono dalį sudaro šiomis medžiagomis praturtinti augalai.  Katėms jis neaktualus. 

Abejingumas saldumynams būdingas visai kačių šeimai, vadinasi, atsirado labai seniai. Ši savybė leidžia joms tam tikru laipsniu ignoruoti augalus, kurių didesnė dalis dėl  angliavandenių gausos turi saldų skonį. Katėms tinkamesnė dideliu gyvulinės kilmės baltymų kiekiu praturtinta  mityba (jos greičiausiai visai negali virškinti cukraus). 

Žinoma, pasitaiko ir išimčių – būna kačių, kurios, atrodo, iš tiesų mėgaujasi saldžiais patiekalais. Gali būti, kai kurios jų geba jausti „didelį“ saldumą – tačiau ši teorija tėra spėjimas.  


Šunų skonio pojūtis

Ryti greitai ir neskirti daug dėmesio skoniui – elgesys, būdingas šunų protėviams, gyvenusiems gaujose ir grobį medžiojusiems dėl išlikimo. Maisto tada pasitaikydavo ne kasdien, jį suryti tekdavo kuo greičiau, kol neatėmė kiti šunys ar grobuonys. Ir dabar šį instinktą galima pamatyti, ypač jei namie laikomi keli šunys. 

Kadangi šunys ir katės yra plėšrūnai ir senais gerais laukinio išlikimo laikais rydavo sumedžiotą, dar šiltą grobį, jie ir dabar teikia pirmenybę šiltam maistui. 

Šunys skonio pumpurų turi daugiau negu katės - 1700. Jie gali atskirti saldų, sūrų, kartų (į kurį reaguoja gan jautriai), rūgštų skonius. Jei šunys vis dar gyventų natūralioje aplinkoje, daugiau kaip 80 proc. jų raciono sudarytų mėsa. Dėl to jie turi ir specifinius skonio receptorius, specialiai pritaikytus pajusti mėsą, riebalus ar mėsai giminingas medžiagas. Šunys noriai linkę ieškoti ir norėti dalykų, kurių sudėtyje yra mėsos ar kurie turi mėsos skonį. Labiausiai šie gyvūnai mėgsta jautieną, dažniausiai atsisako arklienos. 

Nuotrauka Aistės Matiukaitės

PANAŠŪS STRAIPSNIAI