ĮDĖTI SKELBIMĄ
Skaitome sauso maisto etiketę
Agnė Dvylaitytė

Daug šunų augintojų nuolat suka galvą, kokį sausą maistą parinkti savo augintiniui. Ir tikrai neprašauna tie, kurie moka ne tik perskaityti, bet ir suprasti, kas tie etiketėje nurodyti sauso maisto ingredientai.

Etiketė – tai lyg slaptas kodas, kurį reikia mokėti iššifruoti. Etiketėje pateikiama sauso ėdalo maistinė vertė, šėrimo instrukcijos bei informacija apie bendrą produkto kokybę. Ingredientų pavadinimai gali parodyti, kaip jie buvo apdoroti ar perdirbti. Skirtingi ingredientai skiriasi pagal mitybos profilius ir funkcines savybes.

Kai kurie gamintojai etiketėse naudoja tokius terminus kaip premium, ultra premium, natūralus (natural) ar holistinis (holistic). Tokie pavadinimai šiuo metu dar neturi teisinio apibrėžimo. Taip pat yra ėdalų, kurių etiketėje pažymima, kad sudedamosios dalys tinkamos žmonių vartojimui (human-grade food). Nors oficialaus apibrėžimo taip pat nėra, ši sąvoka egzistuoja. Jei etiketėje puikuojasi šūkiai „aukščiausios kokybės“ ar „gurmanams“ nereiškia, kad maisto sudedamosios dalys geresnės už tų gamintojų, kurių etiketėse šių epitetų nėra.

Pavadinimas – pirmasis indikatorius apie ėdalo ingredientus. Jei pašaras kur nors specializuojasi, jame esančios medžiagos turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Jei minima kokia nors sudedamoji dalis ir pavadinime nenaudojami žodžiai „skonis“ („jautienos skonio“), mažiausiai 95 proc. produkto turi sudaryti ta minima sudedamoji dalis (neskaitant vandens ir pagardų, kitu atveju ne mažiau kaip 70 proc.). Pavyzdžiui, „Chicken Dry Dog Food“ savo sudėtyje turi turėti bent 95 proc. vištienos. Jei etiketėje yra žodis „dinner“, minimo ingrediento turi būti 25 – 95 proc.

Jei ėdalas yra „kažkieno skonio“ (flavor), pavadinime minimo ingrediento gali būt minimalus kiekis. Skonį suteikia ne tam tikro produkto kiekis, o įvairios medžiagos, tokios kaip audinių ekstraktas. Jautienos skonio ėdalas sudėtyje gali praktiškai neturėti jautienos mėsos.

Jei etiketėje parašyta „su kalakutiena“, vartotojas galvoja, kad perka kokybišką ėdalą iš kalakutienos. Deja, frazė „su“ reiškia, kad patiekale minimas produktas turi sudaryti mažiausiai 3 proc. (užrašas „su tikra vištiena“ reiškia, kad ėdale bus mažiausiai 3 proc. vištienos). Paprastai tokiuose ėdaluose gyvulinės kilmės medžiagos įrašytos pirmoje ar antroje vietoje, o skliausteliuose parašoma, kad tam tikrą proc. (dažnai 3 – 5 proc.) tų gyvulinės kilmės medžiagų sudaro nurodytos rūšies mėsa.

Mėsa etiketėje turi būti ne „mėsa ir gyvulinės kilmės produktai“, o nurodytos rūšies mėsa (tai yra, ne kokia paukštiena, o vištiena ir panašiai). Aišku, geriausia, jei mėsa įrašyta pirmoje etiketės vietoje, o gyvulinės kilmės produktai užima mažesnę dalį. Subproduktai taip pat turėtų būti išvardinti tiksliai (pvz., kepenys). 

Angliavandeniai ėdaluose gaunami iš grūdų (ryžiai, kviečiai, miežiai, avižos, kukurūzai) arba alternatyvių šaltinių (bulvės, saldžiosios bulvės, tapijokos, žirniai). Grūdai yra pagrindinis ėdalų ingredientas. Grūdų ir/ar daržovių procentinė dalis turi sudaryti iki pusės ėdalo, labai gerai, jai jų būna dar mažiau. Teiginys, kad visi komercinio šunų ėdalo angliavandeniai – menkaverčiai tušti užpildai, nėra visiškai teisingas. Tinkamai paruošti jie lengvai virškinami ir gali būti vertingas energijos šaltinis. Skirtingų šunų tolerancija angliavandeniams skiriasi, vieni šunys juos virškina geriau nei kiti. Kaip produktas bus suvirškintas ir pasisavintos jo maistinės medžiagos, priklauso daugiausia nuo grūdų virškinamumo. Šunys gali absorbuoti beveik visus angliavandenius, esančius kai kuriuose grūduose, pvz., ryžiuose. Apie 20 proc. kitų maistinių medžiagų gali išvengti suvirškinimo.

Pašare reikėtų ieškoti „pilnų“ grūdų. Dėl tam tikrų sveikatos reikalavimų geriau vengti grūdų, turinčių daug glitimo (miežiai, kviečiai, rugiai, avižos) – geriau rinktis soras, burnočius, kvinojas ir sorgus. Daug kas pataria nebijoti kukurūzų – daugeliu atvejų jų bloga reputacija nepelnyta. Kalbant apie maistinę vertę ir virškinamumą, kukurūzai nėra nei blogesni, nei geresni už kitus grūdus. Jų krakmolas labai lengvai virškinamas, tačiau jie turi daugiau ląstelienos (apie 7 proc.), tad išmatų kiekis būna didesnis, tai painiojama su prastesniu virškinamumu. Išskyrus specifinius netoleravimo ir alergijos atvejus, kukurūzai nėra koks nors blogis ėdale. Ėdaluose populiarūs brewer`s (alaus) ryžiai – šalutinis alkoholio gamybos produktas, maži ryžių fragmentai, ryžių malimo metu atskirti nuo didesnių grūdų. Tai prastos kokybės sudedamoji dalis. Vaisiai ir daržovės – žavus ingredientas, tačiau jų kiekiai ėdaluose iš tiesų nereikšmingi. 

Skaidulų (ląstelienos) priklausomai nuo mitybos reikalavimų reikia skirtingais kiekiais. Šuns organizmas jų negali suardyti (suvirškinti). Geri skaidulų šaltiniai - rudieji ryžiai, avižos, tam tikri vaisiai ar daržovės. Dažnai kaip ląstelienos šaltinis naudojamas runkelių minkštimas – izoliuota pluoštinė medžiaga iš cukrinių runkelių. Runkelių minkštimas bespalvis ir nelemia kailio paraudimo, kaip kartais teigia „miesto legendos“. Vengti reikia kukurūzų sėlenų, žemės riešutų kevalų, ryžių lukštų, sojos pupelių išaižų.

Ingredientai etiketėje vardijami mažėjančia tvarka, trys pirmieji dažniausiai sudaro 75 proc. viso ėdalo. Daugiausia būna to produkto, kuris įrašytas priekyje. Labai dažnai ingredientų sąrašas būna itin ilgas. Tada priedai, sudarantys pakankamai reikšmingą indėlį, išvardijami iki pirmos minimos grynos riebalų medžiagos (vištienos riebalų, gyvulinių riebalų, žuvų taukų ar augalinio aliejaus).

Svarbu įsidėmėti, kad produkto ingredientai ir jų kiekiai surašomi prieš juos apdorojant. Vadinasi, jei pirmuoju numeriu įrašyta šviežia mėsa, po apdorojimo jos sumažės (šviežioje mėsoje daug skysčių, kurie bus prarasti), galutiniame produkte jos kiekis bus žymiai mažesnis (kartais lieka tik ketvirtadalis pradinio kiekio). Jei minima dehidratuota mėsa, jos kiekis po terminio apdirbimo lieka nepakitęs, kadangi ta mėsa šiaip ar taip jau praradusi skysčius. Baltymai miltų formoje (pvz. vištienos miltai) taip pat turi labai mažai drėgmės, lyginant su šviežia mėsa. Taigi ėdalas, kurio sudėtyje nurodyta „jautiena, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“ turės mažiau jautienos baltymų negu ėdalas, kur etiketėje parašyta „jautienos miltai, kukurūzai, miežiai ir ryžiai“. Be to, šviežia mėsa ne visada praktiška, nes jos eksploatavimas brangus, mažėja gamybos efektyvumas, todėl sauso ėdalo gamyboje dažniau naudojami koncentruoti baltymai. Kai kurie gamintojai, siekdami padidinti bendrą produkto baltymų kiekį, ėdalą papildo negyvūniniais ingredientais, pvz., soja. Kitas labai prastos kokybės baltymų šaltinis – mėsos ir kaulų miltai bei mėsos šalutiniai produktai. Tokių sudedamųjų dalių kokybę bei sudėtį sunku nustatyti.

Siekiant išvengti „trijų pagrindinių produktų efekto“ (kaip žinia, dauguma vartotojų vengia produkto, jei pirmoje vietoje įrašytos augalinės kilmės medžiagos), gamintojai gali gudrauti. Kai tos pačios medžiagos (pvz., kukurūzo) komponentai išvardijami atskirai (kukurūzai ir kukurūzų glitimo miltai), kukurūzų automatiškai pasidaro mažiau negu pvz. vištienos ir etiketė atrodo „priimtiniau“.

Aliejai ir riebalai šunims reikalingi patenkinti energijos poreikius, odos ir kailio sveikatai, jie pagerina ėdalo skonį. Jie turi būti aukštos maistinės vertės. Etiketėje reikėtų ieškoti įvardintų riebalų (pvz., vištienos riebalai, rapsų aliejus, saulėgrąžų aliejus). Patartina vengti nespecifinių šaltinių, tokių kaip „gyvūnų riebalai“, „paukštienos riebalai“, „augalinis aliejus“, „žuvų taukai“.

Riebalai, esantys ėdaluose, konservuojami natūraliais arba sintetiniais konservantais. Sintetiniai – tai BHA (E320) ir BHT (E321), etoksikvinas. Dėl šių potencialiai pavojingų cheminių medžiagų poveikio sveikatai atlikta pernelyg mažai mokslinių tyrimų. Žinoma, šie chemikalai naudojami nedideliais kiekiais, tačiau nuolat sausu ėdalu šeriamas gyvūnas juos gauna visą gyvenimą. Etoksikvinas šunų organizmuose išlieka netgi kelis mėnesius po jo pašalinimo iš mitybos. Kai kurie gamintojai pereina prie natūralių konservantų – rozmarinų, vitamino C ar E. Jie ne tokie efektyvūs kaip sintetiniai, tačiau saugesni. Deja, gamintojai etiketėje neprivalo nurodyti, kokia iš kitų šaltinių pas juos patekusių produktų sudėtis. Jei pvz. gamintojas perka žuvų taukus ir žuvų miltus bei kitus paruoštus ingridientus iš tiekėjų, kurie naudoja stabilizatorius ir pan., apie tai vartotojo informuoti nebūtina. 

Dažai – dar vienas nereikalingas ėdalo komponentas. Šunims nerūpi jų maisto spalva. Produktas dažomas, kad atrodytų patrauklesnis žmonėms – pvz., paslėpti pilkšvą spalvą, padaryti maistą panašesnį į mėsą. Nors natūralios medžiagos kaip karamelė nekenksmingos, jos vis viena nereikalingos. Būtinai reikia vengti Blue 2, Red 40, Yellow 5 ir kitų „sunumeruotų“ dažiklių.

Visi šunų ėdalai turi atitikti tam tikrus mitybos reikalavimus, todėl gamintojai juos papildo bent minimaliais vitaminų ir mineralų kiekiais. Kaip ir bet kurie kiti ingredientai, jie skiriasi kokybe ir kaip organizmas juos pasisavins. Šie priedai „dedami“ galutiniame produkto gamybos etape – kai jis pakankamai atvėsęs. Ieškoti reikia chelatinių arba izoliuotų mineralų (žymimi kaip chelatai, proteinatai, aminorūgščių chelatai ar kompleksai, polisacharidų kompleksai), nerūgštinio vitamino C (ester C, kalcio askorbatas, stabilizuotas vitaminas C arba L-askorbo-2-polifosfatas), vitamino E (tokoferolis, natūralus tokoferolis) ir natūralių vitamino K šaltinių (iš kiaušinių trynių, kepenų, avižų, rudadumblių, liucernos). Vengti bet kokios formos menadiono (vitaminas K3), tai kenksminga vitamino K forma, mielių kultūrų. Nekenksmingi, tačiau blogai pasisavinami ir dažniausiai nenaudingi yra sulfatai ir oksidai, pvz., cinko oksidas, geležies oksidas. Svarbu įsidėmėti, kad nebūtina medžioti ėdalų, kuriuose aukščiausi vitaminų bei mikroelementų kiekiai – nesveika ir tai, ko per daug, visada reikia stengtis laikytis „viduriuko“ principo. 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI