ĮDĖTI SKELBIMĄ
Kai jautrumo būna perdaug
Vaiva Žostautė
 
Žmogaus jautrumas ne visada pamatuotas“, - sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius, paklaustas apie tai, kaip derėtų elgtis gamtoje radus vienišą laukinio paukščio ar gyvūno jauniklį. „Dirbu jau daugiau nei trisdešimt metų, tačiau kiekvieną pavasarį tenka susidurti su nepamatuotu žmonių jautrumu, kai norint tik gero, gamtai vis dėl to padaroma žala“, - pasakoja S. Paltanavičius. Kiekvieną pavasarį į gamtininkus, veterinarus kreipiasi daugybė žmonių, neva išgelbėjusių, priglobusių laukinių gyvūnų jauniklius ar dar neskraidančius paukščiukus. Tačiau, pasak pašnekovo, dažniausiai imdamiesi „gelbėti“ mažylius žmonės gamtai pridaro daugiau žalos, nei naudos. 
 
Gydymas ir globa
„Pirmiausiai kalbant apie bet kokio laukinio gyvūno paėmimą iš natūralios jo buveinės, reikėtų prisiminti, ką apie tai sako Lietuvos respublikos Laukinės gyvūnijos įstatymas. O jame sakoma, jog laukinius gyvūnus be atskiro leidimo laikyti nelaisvėje galima tik globos ir gydymo tikslais“, - sako gamtininkas. Toliau minėtame įstatyme rašoma, jog išgijusius gyvūnus privaloma grąžinti į natūralias buveines, o jeigu tikėtina, kad laisvėje gyvūnas neišgyvens, jis turi būti perkeltas į aptvarą ar voljerą, įrengtą pagal laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje taisykles. 
„Taigi, nenusižengdami įstatymui gamtoje rastą laukinį gyvūną pasiimti galime tik tada, jei tam gyvūnui tikrai reikia mūsų globos bei gydymo. Tačiau daugeliui taip „priglobiamų“ gyvūnų mūsų dėmesio reikia mažiausiai“, - sako S. Paltanavičius.
 
Gamta turi savo tvarką
Pašnekovas sako, jog gamtoje niekas nevyksta be reikalo. „Gamtoje skurstančių našlaičių nebūna. O jei ir būna – jie greitai „suvartojami“. Aš suprantu, kad žmogiškas jautrumas neleidžia palikti iš pažiūros vienišo, apleisto žvėrelio ar paukščio, tačiau derėtų nepamiršti, jog mūsų įsivaizdavimas apie tai, kas rastinukui geriausia gali labai smarkiai skirtis nuo realybės“, - pasakoja gamtininkas. 
Paprastai tokių neva beglobių jauniklių motinos iš tikrųjų slepiasi netoliese ir telaukia, kol nepageidaujami prašalaičiai pasitrauks nuo jos ir jos atžalų arba tiesiog yra palikusi mažylį laukti, kol pati netoliese ieškosi maisto. 
S. Paltanavičius pasakoja, jog miške aptiktas stirniukas paprastai nuo žmonių nebėga tol, kol šie prie mažylio nesiliečia. „Palietus stirniuką, jis pašoka, bando bėgti, tada žmonės jį gaudo ir „gelbėja“. O to daryti juk visiškai nereikia“, - juokiasi pašnekovas. 
„Gamta išmintinga, ji yra sutvarkiusi taip, kad gyvūnų patelės paprastai savo jauniklių negina - net ir tokia stipri plėšrūnė kaip vilkė pasitraukia nuo urvo jei jį aptinka žmogus.  Taip yra todėl, kad ji žino, jog netekusi šios vados, vis dėl to galės atsivesti mažylių kitais metais, tačiau jei gindama jauniklius žūtų, tai ir šiųmetinei vadai išgyventi šansų neliktų“, - sako gamtininkas.
 
Pagalba paukščiams
Žmogaus pagalbos neretai gali prireikti suirus netvirtai susuktam lizdui ir dar neskraidantiems paukščių jaunikliams atsidūrus ant žemės. Pasak S. Paltanavičiaus, tokiu atveju reikėtų paukštelius sudėti į negilią ramių žemės spalvų dėžutę ir įkelti į medį kuo arčiau tos vietos, kur buvo senasis lizdas. 
„Kai oras labai sausas, neretai per daug išdžiūsta ir subyra kregždžių lizdai. Tada siūlyčiau išbirusius kregždžiukus sudėti į skardinę nuo konservų, o ją pritvirtinti subyrėjusio lizdelio vietoje. Kregždės puikiai priima tokią naujovę, aplink skardinę sulipdo naują lizdą, kuris vėliau dar daug metų kuo puikiausiai tarnauja“, - dalinasi patirtimi gamtininkas. 
Rastus iš lizdo iškritusius paukštukus, pasak pašnekovo, įkelti medin reikia kuo greičiau, kol nerimaujantys tėvai jų vis dar ieško. Tiesa, pirmiausia įsitikinus, kad tai nėra ant žemės gyvenantis paukštis.
 
Juokas pro ašaras
„Kartą sulaukiau skambučio iš susirūpinusių žmonių. Jie papasakojo, jog vaikštinėdami po mišką rado ant žemės tupinčius du pūkuotus paukščiukus ir, žinoma, nusprendė juos „gelbėti“, tai yra, pasiėmė su savimi. Išsiklausinėjus kaip atrodo tie „iš lizdo iškritę vargšiukai“ neliko abejonių, jog tai plėšraus naktinio paukščio lėlio jaunikliai. O lėlys savo jauniklius augina ant žemės, jis nesuka lizdų medžiuose. Teko liepti „gelbėtojams“ skubiai eiti atgal ir padėti paukščiukus ten, iš kur paėmė“, - juokiasi S. Paltanavičius. 
Pasak gamtininko, žmonės neretai „prisirankioja“... pelėdžiukų. Mat kai pelėdų mažyliai pradeda pažindintis su juos supančiu paslaptingu pasauliu, neretai iškrenta iš lizdų. Tokio amžiaus pelėdžiukai skraidyti dar nemoka, tačiau jie kuo puikiausiai laipioja medžių kamienais ir šakomis. „Žinoma, pamačius ant žemės tupintį didžiaakį pūkuotą pelėdos jauniklį kyla noras kaip nors juo pasirūpinti. Tačiau geriausia, ką galime dėl jo padaryti, tai palikti mažylį ramybėje – jis pats medžio žieve sėkmingai įsiropš atgal į saugius namus“, - patikina pašnekovas. 
Pypsinti dėžė 
„Žinoma, gera žinoti, kad žmonės nėra abejingi gamtai, tačiau labai svarbu tai gamtai padedant nepersistengti“, - sako S. Paltanavičius ir prisimena šypseną sukėlusį įvykį. Vieną popietę gamtininkui paskambino žmonės, labai susirūpinę tolimesne jau „išgelbėtų“ „ančiukų“ gerove. Pasirodo, Vilniuje, netoli Neries pievutėje vaikštinėjo devyni pūkuoti jaunikliai. „Skambinusieji papasakojo, kad „ančiukai“ rudi, baltais skruostukais, tad supratau, jog tai didžiojo dančiasnapio jaunikliai. O išgirdus, kad jie buvo „išgelbėti“ netoli Neries neliko nieko kito kaip paprašyti tą pypsinčią dėžę kuo skubiau vežti atgal“, - dalinasi prisiminimais gamtininkas. 
Be jokios abejonės, tik grąžinus dančiasnapio jauniklius į tą vietą, iš kur jie buvo paimti, išgirdusi mažylių cypsėjimą atskrido susirūpinusi mama ir greitai visa šeimynėlė patenkinta ir saugi išplaukė Nerimi. 
 
Jei iš tikrųjų reikia pagalbos
Jei vis dėl to esate tikras, jog rastam mažyliui būtina žmogaus globa, jį pirmiausia reikėtų parodyti veterinarui. Tiek paukščio, tiek žvėrelio jaunikliui būtina rami aplinka, tyla. „Geriausia gyvūną įdėti į kokią dėžutę ir kuo nors truputį pridengti. Reikia stengtis, kad jis nebūtų ryškioje šviesoje nei aklinoje tamsoje. Jiems būtina duoti drungno vandens – streso išvargintas mažylis greičiausiai norės numalšinti troškulį“, - pasakoja gamtininkas. 
Pasak pašnekovo, žmonės retai kada gali patys tinkamai pasirūpinti parsineštais jaunikliais. Žmonėms trūksta elementarių žinių, patirties. „Pavyzdžiui, bando balandžiams sulesinti sliekus, prideda duonos, batono paukščiams, kuriems toks maistas visiškai netinka“, - sako S. Paltanavičius. 
Tegul gamta atlieka savo darbą 
„Kaip bebūtų liūdna, dažnai radus sužeistą gyvūną, vertėtų jį palikti ramybėje. Tarkime, galima suremontuoti lėktuvo sparną, tačiau sugydyti lūžusį paukščio sparną taip, kad jis vėl galėtų skraidyti, pasiseka labai retai“, - sako pašnekovas. Be to, bandantiems gelbėti sužeistus laukinius gyvūnus kyla didelė grėsmė būti apkandžiotiems. Tada laukia skiepai nuo pasiutligės ir kiti nemalonūs dalykai. „Taip pat ir iš lizdo išmesti gandriukai gamtai yra nereikalingi. Jei jauniklis neprašo maisto, nereaguoja į tėvus – jis išmetamas iš lizdo. Jei gandriukas nukeliauja į lizdo pakraštį, jo niekas nebando grąžinti atgal į šiltą gūžtą, jis ir paliekami sušalti“, - pasakoja S. Paltanavičius. 
 
„Yra gamta ir yra žmogus. Deja, mūsų įsivaizduojama tvarka dažnai labai skiriasi nuo tos, kuri geriausia gamtai“, - šypsosi pašnekovas. 
 
 
Nuotrauka Aistės Matiukaitės
 
PANAŠŪS STRAIPSNIAI