ĮDĖTI SKELBIMĄ
Paliktų šunų elgesio problemos

Karina Ščuckytė, canis.lt dresuotoja

Šį kartą pristatau puikaus rusų etologės Sofijos Baskinos straipsnio ištraukas apie paliktus ir priglaustus šunis bei jų elgsenos ypatumus. Jis ypatingai įdomus priglaudusiems šunį ar planuojantiems tai padaryti, tačiau naudingas bet kuriam šuns šeimininkui.

Šuo - ne naminis vilkas, jis žengia šalia žmogaus jau tūkstančius metų ir šis laikas stipriai pakeitė jų elgseną. Tai kita biologinė rūšis. Su žmogumi liko tik tie gyvūnai, kurie gebėjo prisitaikyti prie mūsų, atspėti norus ir lūkesčius bei greitai mokytis. Šunys tarp visų gyvūnų išsiskiria neįtikėtina trauka prie žmogaus. Net gatvėje gimęs šuniukas demonstruoja neįtikėtinus daugumai kitų gyvūnų sugebėjimus - supranta žmogaus žvilgsnio kryptį, suvokia ar akys atviros, ar užmerktos.

 

Bet kuris šuniukas, nesvarbu ar gimęs šeimoje, ar benamei kalytei, tam tikrame amžiuje, tarp 3 ir 6 mėnesių, ieško kontakto su žmogumi. Jis gali sekti paskui tai vieną, tai kitą žmogų, kol pagaliau sulauks reakcijos. Žmogaus nuspėjamumas, paskatinimas maistu ir dėmesiu, kartu praleistos valandos bei kasdien besitęsianti pažintis sąlygoja emocinio šuns ryšio vystymąsi. Emocinio ryšio požymiai šunyje: jis džiaugiasi susitikus, seka paskui žmogų ar kurį laiką lieka šalia, liūdi kai žmogus išeina, tačiau lieka savo teritorijoje. Ryškiausias emocinio ryšio pavyzdys: benamių šunų reakcija į juos maitinančius žmones.

Prisirišimas vystosi pamažu. Minimalus laikas suaugusio šuns prisirišimui - dvi savaitės. Prisirišimas nuo emocinio ryšio turi vieną, bet labai svarbų skirtumą. Šalia šeimininko šuo jaučiasi tvirčiau, drąsiau. Elgiasi aktyviau, daugiau dairosi aplinkui, uosto įvairius daiktus, prieina prie nepažįstamų žmonių ir šunų, prie kurių nedrįstų prieiti be šeimininko. Kai kurie šunys žaidžia, geria ir valgo tik šalia šeimininko, jam išėjus visiškai praranda susidomėjimą gyvenimu.

Prisirišimas panašus į imprintingą (fiksavimą). Tai ne įprastas pripratimas ar išmokimas, kadangi įtraukiama smegenų bei hormonų sistemos veikla. Gomurio viršuje šunys turi vomeronazalinį organą, kurio dėka jie geba jausti ypatingus kvapus - feromonus. Palaižius kvapo šaltinį šuo prispaudžia liežuvį prie gomurio ir įtraukia oro. Taip patinai sužino, ar kalė pasiruošusi apvaisinimui, o kalės - ar patinas vaisingas. Šis organas taip pat svarbus prisirišimo prie šuniukų formavimuisi. Nors šunyse šio organo veikla beveik neištirta, turimi duomenys leidžia teigti, kad jis dalyvauja ir prisirišime prie šeimininko. Galbūt būtent dėl to šunys mėgsta ilgai laižyti šeimininko rankas ir veidą.

Šeimininko nuspėjamumas stiprina prisirišimą, nepastovumas - griauna. Jeigu šuo nesupranta, už ką yra baudžiamas, negali ir išvengti bausmės. Tampa nervingu, seilėse pakyla streso hormono kortizolio koncentracija. Pamažu šuo pradeda vengti šeimininko, jo prisilietimų. Šuo bijo ir baramas, ir giriamas. Taip prisirišimas gali būti sunaikintas.

Prisirišimas skatina pasitikėjimą, tačiau negarantuoja jo. Pasitikėjimas ateina su patirtimi, šuniui supratus, kad šeimininkas elgiasi jo naudai. Prisirišimas negarantuoja ir paklusnumo, kuris pasiekiamas kantriu mokymu. Paklusnumo ir pasitikėjimo trūkumas gali lemti abipusį nepasitenkinimą, kuris galų gale sunaikina prisirišimą.

Tarpusavio supratimas - dar vienas iš daugelio žmogaus ir šuns ir žmogaus bendravimo aspektų. Prisirišimas, pasitikėjimas ir paklusnumas negarantuoja tarpusavio supratimo. Dauguma žmonių pasakoja apie ypatingą savo senų šunų protą. Tarpusavio supratimas - daugelio kartu praleistų metų rezultatas.

Paliktas šuo

Likęs be šeimininko nežinomoje vietoje šuo praranda savo "saugumo bazę". Jis mažiau tyrinėja aplinką, ilgiau lieka nejudėdamas, o aktyvumas pagrinde nukreiptas šeimininko kvietimui (lojimui, kaukimui), jo paieškoms arba ištrūkimui iš uždaros erdvės. Stresinėje būsenoje žemėja gyvūno intelektas. Šuo gali kuriam laikui pamiršti komandas ir elgesio taisykles, pradėti daužytis galva į grotas, nesuvokiant kad jas galima apeiti. Paliktas šuo praeina tris gerai psichologams žinomas stadijas: protestą, neviltį ir atsiskyrimą. Žinoma, kad streso hormono kortizolio lygis pastoviai kyla, kai šuo patenka į prieglaudą. Jeigu koks nors žmogus, pavyzdžiui savanoris, nuo pirmos dienos pradeda vedžioti šunį po 45 minutes, jau trečią dieną kortizolio kilimas sustoja, kas reiškia jog šuo susitvarkė su stresu. Įpratimo požymiai: šuo savarankiškai vaikšto ir būdos į voljerą ir atgal, kelia galvą, ausis ir uodegą. Amerikos prieglaudose šuo pasiekia tokią būseną po 48 - 96 valandų.

Fiziologinės streso pasekmės - silpnesnis imunitetas, skrandžio opų formavimasis ir kailio problemos. Nervingumas ir skausmas skrandyje priverčia šunį kramtyti nevalgomus daiktus. Skausmas kuriam laikui dingsta, bet skrandžio problemos tik didėja. Virškinimo sistemos problemos baigiasi nelaikymu ir "darymu" po savimi. Teršimas ir graužimas gali tapti blogais įpročiais, kuriuos pašalinti galima tik šuniui prisirišus prie naujo šeimininko. Tačiau šeimininkas, pastoviai kęsdamas priterštus ir apgraužtus namus, neišlaiko ir nubaudžia šunį. Prisirišimo formavimasis stabdosi. Grąžindami šunį į prieglaudą žmonės sako, kad buvo pasiruošę sunkumams, bet ne tokiems stipriems.

Geriausiai prisitaiko šunys, kuriuos nauji šeimininkai apgyvendina voljere lauke arba įrengia guolį savo miegamajame. Pirmu atveju daugiau laiko leisdamas vienas šuo neturi tiek galimybių pridaryti žalos. Antruoju - šuo greičiau ir tvirčiau prisiriša prie šeimininko, po ko įmanoma elgsenos korekcija. Jeigu šunį įkurdina koridoriuje ar virtuvėje, grąžinimo į prieglaudą tikimybė kyla.

Viskam yra savo ribos

Nors dauguma šunų sugeba prisirišti prie naujo šeimininko, egzistuoja nuomonė, kad prisirišimų skaičius per gyvenimą ribotas - vos 3-4. Kas įvyksta, jei šuo pakeičia namus penktą, šeštą ar septintą kartą? Specialūs tyrimai šia tema kol kas nebuvo atlikti. Rašoma, kad šunys tampa bailiais, nekontaktiškais, kartais patiria staigias panikos atakas. Dažniausiai tokį elgesį žmonės paaiškina žiauriu buvusio šeimininko ar prieglaudos darbuotojų elgesiu, bet problemos atsiranda ir tuo atveju, jei su šunimi anksčiau buvo elgiamasi švelniai ir kantriai. Atsakyti į šį klausimą bus galima tik ateityje.

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI