ĮDĖTI SKELBIMĄ
Universalusis barzdočius - mitelšnauceris

Vaiva Žostautė

 

Išdidi barzdota galva ir iš po tankių antakių žvelgiančios skvarbios akys – šnaucerio nesupainiosi su jokia kita šunų veisle. Šie šunys būna trijų dydžių – mažiausieji barzdočiai vadinami cvergšnauceriais, didieji – ryzenšnauceriais, o abi šios veislės kilusios iš vidutinio arba standartinio dydžio šunų – mitelšnaucerių.

 

Jau daug šimtmečių visame pasaulyje mitešnauceriai ypatingai mylimi ir vertinami dėl savo universalumo bei plataus pritaikomumo.

 

Šimtmečius trunkanti istorija

 

Viduramžiais po Pietų Vokietiją vežimais keliavo ūkininkai ir pirkliai, siūlantys savo prekes vietiniams gyventojams. Prekiautojus lydėjo vidutinio dydžio šunys, pakankamai stiprūs, kad galėtų apginti šeimininką ir jo turtą, bet pakankamai kompaktiški, kad galėtų keliauti vežime, neužimdami daug vietos. Šie šunys turėjo būti atsparūs įvairioms gamtinėms sąlygoms, sveiki, nereikalaujantys daug priežiūros ar ėdalo, be to, gebėti medžioti tokius kenkėjus, kaip pelės bei žiurkės ar padėti žmogui medžioklėje. Galų gale, šie šunys ganė bei saugojo ūkininkų gyvulius, tvartus, ūkius.

 


Matyt šie universaliai panaudojami šunys taip tiko jų augintojams, kad standartiniai šnauceriai išliko praktiškai nepakitę jau septynis šimtmečius. Maklenburge (Vokietija) galima pamatyti tai įrodančią skulptūrą – XIV amžiuje sukurtas kūrinys atvaizduoja medžiotoją ir prie jo kojų tupintį šnaucerį.

 

Kita šnaucerį bei naktinį miesto sargą vaizduojanti statula stovi taip pat Vokietijoje, Štutgarte – ji sukurta 1620-aisiais. Nemažai žymių dailininkų – Albrechtas Diureris, Lukas Kranachas vyresnysis, Rembrantas ir kiti - savo drobėse įamžino šnaucerius ar bent jau į juos panašius šunis.

 

Pagrindą veislei sudarė šiurkščiaplaukiai pinčeriai, tačiau jau XIX amžiaus viduryje sumaišius juos su juodaisiais pudeliais bei pilkais volfšpicais, gauti šiurkštaus plauko juodi arba „druskos su pipirais“ spalvos šunys. Apie 1870-uosius šios veislės atstovai pirmą kartą buvo pristatyti šunų parodoje Hanoveryje (Vokietija), geriausiai pasirodžiusio šuns vardas buvo „Schnauzer“ (iš vokiško „schnauze“, reiškiančio „snukį“) – būtent jo vardu vėliau ir pavadinta visa veislė. 1907-aisiais buvo oficialiai patvirtintas pirmasis šnaucerių standartas.

 

Ypatingos kailio savybės

 

Kaip rodo veislės pavadinimas, šnaucerių skiriamasis bruožas yra vešliais šiurkščiais ūsais ir barzda apaugęs snukis. Tiesa, tipiška barzda, ūsai bei antakiai, taip pat ilgesni gaurai ant kojų suformuojami specialiai ruošiant šnaucerio kailį - triminguojant. Ši procedūrą turi ne tik estetinę paskirtį – triminguojant pašalinamas senas plaukas, kuris šiaip nusėstų ant namų kilimų, baldų, šeimininkų rūbų ar automobilio sėdynių apvalkalų, tad mitešnaucerį laiku vedant pas kirpėją (bent keletą kartų per metus), šuo namie visiškai nesišers. Netriminguojamas šnauceris netenka veislei būdingo silueto ir šeriasi kaip ir kiekvienas šuo.



 

Mitelšnauceriai būna dviejų spalvų – juodi (būtinai su juoda pavilne) bei vadinamos „pipirai su druska“ spalvos. Kokia bebūtų mitelšnaucerio kailio spalva, plaukas privalo būti šiurkštus, tankus bei standus – taip jis padeda prisitaikyti šuniui prie skirtingų klimatinių sąlygų. Nors dėl puikios savybės – nesišerti – mitelšnauceris labai mėgiamas butų gyventojas, tačiau turėdamas apšiltintą būdą šios veislės atstovas sėkmingai gali gyventi ir voljere.

 

Beje, mitelšnauceriai laikomi vienais iš šunų, kuriuos galėtų auginti ir šunims alergiški žmonės. Žinoma, tai nėra taisyklė, tad prieš apsisprendžiant įsigyti šios veislės atstovą reikėtų ilgesnį laiką pabendrauti su šnauceriais ar pabūti namuose, kur gyvena vienas ar keli jų.

 

Kvadratinio formato mitelšnauceris yra tvirtas, raumeningas, kompaktiškas šuo tvirtais dantimis ir žandikauliais, sveriantis apie 14-20 kilogramų. Tiek kalių, tiek patinų ūgis ties ketera siekia 45-50 centimetrų. Jie juda lengvai, spyruokliuojančiai, elegantiškai. Kad ir koks universalus šuo būtų mitelšnauceris, tinginiui jis netinka – šiems šunims reikia pajudėti, pasimankštinti, pažaisti. Tinkmai prižiūrimas mitelšnauceris yra sveikas, ilgaamžis šuo.

 

Puikūs šeimos šunys

 

Kaip ir viduramžiais, taip ir dabar mitelšnauceriai gali būti naudojami labai įvairiai. Jie puikūs šeimos šunys – lengvai dresuojami, mylintys vaikus ir puikiai su jais sutariantys, sargūs, budrūs, tiesa, gali būti mėgėjai pasipešti su kitais šunimis. Mitelšnauceriai nuotaikingi, energingi, aktyvūs, tačiau jokiu būdu ne isteriški šunys, atsidavę ir draugiški savo šeimininkui ir jo šeimai.

 

Dėl savo universalumo ir gero charakterio šiais laikais visame pasaulyje jie padeda žmonėms ieškoti narkotikų, sprogmenų, yra naudojami kaip gelbėtojai bei šunys-terapeutai, padeda neįgaliesiems, gano bandas, reguliuoja graužikų populiaciją fermose bei dalyvauja paklusnumo ar vikrumo varžybose.



 

Nuotraukos Almos Totorytės

PANAŠŪS STRAIPSNIAI