ĮDĖTI SKELBIMĄ
Mažasis skalikas alavine gerkle

Vaiva Žostautė

 

„Alavinė gerklė“ – taip verčiamas prancūzų kalbos žodis „Begueule“, iš kurio kildinamas biglių pavadinimas. Manoma, jog ilgas ir melodingas šių skalikų lojimas medžioklės metu varant žvėris ir lėmė veislės vardą. Tiesa, kita versija teigia, kad senoviniu anglišku žodžiu „begle“, reiškiančiu „mažas“, buvo vadinami visi be išimties mažieji skalikai.

 

Mažasis anglų skalikas biglis – labai sena veislė. Dar bronzos amžiaus archeologinių radinių tarpe aptinkami palaikai šunų, kuriuos galima laikyti šiuolaikinių skalikų, paukštšunių, taksų protėviais. Senovės graikų rašytojas ir medžioklės entuziastas Ksenofanas savo darbuose mini mažus skalikus, naudotus zuikių medžioklėse.


Istorikai spėja, kad į Britų salas kartu su keltų gentimis atkeliavo ir nedidelio ūgio skalikai, vėliau kryžminęsi su vietinėmis veislėmis – taip atsirado net kelios medžioklinių šunų veislės.

 

Skalikas ant balno

 

Elžbietos I rūmuose gyveno daugybė mažų melodingo balso skalikų, mat viduramžiais medžioklė buvo vienas mėgstamiausių Anglijos aristokratų laisvalaikio leidimų būdų. Sakoma, kad tuometinių biglių ūgis tesiekė gerą sprindį (apie 23 cm) ir net keletas jų tilpdavo į prie balno segamą medžiotojo krepšį.

 

Ir vėliau biglių paskirtis liko nepakitusi – būriai jų buvo laikomi smulkių žvėrelių medžioklei tiek medžiojant ant žirgų, tiek pėsčiomis. Anglijos fermeriai bei smulkūs žemvaldžiai augindavo ir veisdavo biglius didelėmis grupėmis, tad šios veislės šunų tipai stipriai skyrėsi tarpusavyje, priklausomai nuo to, kuriame ūkyje bigliai buvo gimę.

 

Veislės entuziastų teigimu, XVIII a. buvo žinomi du pagrindiniai biglių tipai – lėtesnis, sunkesnis Pietų Anglijos biglis bei judresnis ir lengvesnis jo giminaitis iš Šiaurės Anglijos. XIX a. viduryje išleista knyga „Duoklė britų sportui“ mini jau keturis mažųjų skalikų tipus: vidutinį ir nykštukinį biglius, taip pat foks-biglį ir net... ilgaplaukį biglį.

 

1890 m. buvo įkurtas biglių klubas, kurio tikslas - veisti šunis, tinkamus tiek parodoms, tiek medžioklės varžyboms. Jau po penkerių metų buvo patvirtintas ir pirmasis veislės standartas, netrukus surengta pirmoji specializuota veislės paroda.



 

Biglis šiandien

 

Šiandieninis biglis medžioklei naudojamas rečiau, tačiau vis daugiau žmonių atranda jį kaip puikų šeimos draugą, inteligentišką kompanioną, todėl bigliai šiuo metu labai populiarūs tiek Europos šalyse, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat Australijoje, Pietų Afrikoje.

 

Mūsų laikais šis kompaktiškas, energingas, puikią uoslę turintis šuo sėkmingai naudojamas ieškant narkotikų, sprogmenų, kitų draudžiamų medžiagų muitinėse, oro uostuose. 

 

Energija ir jėga

 

Nuo seno gaujose gyvenę bigliai ir šiais laikais nemėgsta likti vieni – jiems svarbus bendravimas tiek su kitais gyvūnais, tiek su šeimininkais. Šie šunys yra savarankiški ir mėgsta patys priimti įvairius sprendimus, tiesa, nebūtinai sutampančius su šeimininko nuomone. Biglis myli žmones, yra drąsus, temperamentingas, draugiškas ir nuovokus šuo, tačiau jo medžiotojiška prigimtis neretai pareikalauja šeimininko kantrybės bei užsispyrimo.

 

Neapsigaukite – nors biglis yra nedidelis šuo (jo ūgis ties ketera siekia nuo 33 iki 40 centimetrų), jis nėra tinkamas augintinis mažam vaikui. Šis tvirtas keturkojis pasižymi jėga ir energingumu, tad išlaikyti biglio pavadėlį nedideliam vaikui gali būti neįmanoma užduotis.



 

Reikėtų atsisakyti iliuzijų apie tai, kad šis meilios išvaizdos, nedidelis šunelis dienas sėkmingai leis gulėdamas ant sofos - biglis mėgsta energingus pasivaikščiojimus, risnojimą greta dviračio, aktyvius žaidimus. Negaudamas pakankamo fizinio krūvio biglis ne tik liūdės, bet gali bandyti savo energiją išlieti namuose – kentės baldai, daiktai, batai...

 

Beje, reikia gerai pagalvoti, prieš paleidžiant biglį nuo pavadėlio. Stirnos, kiškio ar kito gyvūno pėdsakai kaitins mažojo skaliko kraują ir bėgti naujai aptiktais pėdsakais gali būti svarbiau, nei klausyti, ką jam iš tolumos šaukia paskui šunį nespėjantis šeimininkas.

 

Biglio išvaizda

 

Biglio standartas teigia, kad šis skalikas turi būti kresnas, nedidelis, tačiau subtilus. Dažniausiai bigliai būna trispalviai – baltos ir rudos spalvų su juodu „balnu“ ant nugaros, tačiau leidžiamos visos skalikams būdingos spalvos, išskyrus kepenų spalvą (taip vadinama ruda su raudonu atspalviu spalva). Jų kailis trumpas, glotnus, nereikalauja išskirtinės priežiūros ar dažno maudymo.

 

Vis dėl to maudant biglį svarbu įsitikinti, kad po maudynių jo ausys bus gerai nusausintos – drėgmė nulėpusių ausų angose gali sukelti uždegimą ar kitų nemalonių negalavimų.

 

Baltu galiuku pasipuošusi uodega turi atspindėti biglio temperamentą – būti tvirta ir džiaugsmingai pakelta į viršų. 



 

Pageidautina, kad biglio nosies veidrodėlis būtų juodas, tačiau šviesesnių spalvų keturkojams leidžiama turėti menkiau pigmentuotą nosį.

 

Rudos biglio akys, aksominės užapvalintos ausys ir švelni snukučio išraiška šiame skalike puikiai dera su jo išdykusiu charakteriu, temperamentingumu bei aiškiai spinduliuojamu gyvenimo džiaugsmu.


Nuotraukos Aistės Matiukaitės. 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI