ĮDĖTI SKELBIMĄ
Šuniška depresija

Živilė Čepulienė

 

Labai dažnai mus apninka blogos mintys, abejingumas, niūrūs apmąstymai egzistencinėmis temomis. Leidę jiems įsibėgėti, žiūrėk, ir nebegalime ištrūkti iš to užburto rato. Viskas vis blogyn ir blogyn...

 

Depresija - daugybės mąstančių ir nežinančių, kaip save realizuoti, žmonių bėda. Mes galvojame, analizuojame, mylime, planuojame. Kai neužtenka savų, griebiamės artimų žmonių problemų - kodėl tas ar anas kažką pasakė, ką jis galvojo taip darydamas? Ir ne tik artimųjų dvasinės bėdos mus pradeda kamuoti, kai staiga po kojomis pasipainioja apsnūdęs šuo... Kažkaip ne taip jis žiūri... Ir ausys keistai nuleistos... Ir apskritai šuo atrodo liūdnas... Greitai vežame augintinį pas veterinarą. O jis, begėdis, mūsų šuns visai nepažinodamas, sako, kad viskas tvarkoje. Bet tai juk mūsų šuo! Tiksliai žinome, kad vakar jo akys džiugiai blizgėjo, o šiandien keturkojis išsiblaškęs, paniuręs... Kas gi jam? Gal tas baisus, lapkričiu kvepiantis dalykas – depresija?

 

 

Tad ar serga šunys depresija ir kaip ją gydyti? Lietuvoje dar sunku rasti tokį puikų žmogų, kuris, paguldęs augintinį ant stebuklingos sofutės, išklausytų, pakalbėtų, patartų. Ką daryti? Žinoma, galima rasti specifinę pagalbą užsienyje: ten yra tetų, kurios net telefonu gali pabendrauti su šunimi. Bet galima pasakyti sau „STOP“ ir bent trumpam prisiminti, kad šuo - ne žmogus. Tikrai žinoma, jog mąstymo dovaną esame gavę tik mes, žmonės. Šunys nemąsto. O depresija yra mąstančių būtybių liga. Yra galybė straipsnių apie šunų depresiją, bet tai tik geresnis ir suprantamesnis būdas paaiškinti, kas atsitiko šuneliui. Nes daugelis žmonių niekaip nesusitaiko su mintimi, kad mes esame vienintelės mąstančios būtybės šioje planetoje. Todėl dažniausiai paaiškinti šunų šeimininkams apie jų augintinių būsenas lengviausia naudojant žmogiškus terminus.

 

 

Ką daryti, jei Jūsų kalytė tam tikrais kritiniais savo gyvenimo etapais, pavyzdžiui, per rują, nuliūsta ir tampa apatiška? Jei jau priskiriate šią žmogaus ligą – depresiją – šuniui, tai palyginkite kalytę su savimi. Tarkime, kad ilgą laiką priešinga lytis Jums buvo visiškai neįdomi ir, staiga, porą savaičių per pusmetį, nei iš šio, nei iš to, tampate pasirengęs įvairiausiems neįtikėtiniems seksualiniams žygiams. Taigi, Jūsų liūdinti kalytė iš tiesų ne serga depresija, bet jos kūne siautėja gamta. Pakinta visas organizmo ritmas, hormoninė veikla ir, žinoma, iki tol buvę įdomūs dalykai gerokai nublanksta prieš gamtos šauksmą. Juk kalės organizmas turi labai mažai laiko, tik kelias dienas, kad galėtų atlikti pagrindinį gamtos jai pavestą darbą: daugintis.

 

Beje, tai toli gražu nėra kažkoks seksualinių malonumų ieškojimas - labai ginčytina, ar apskritai šunys jaučia malonumą sueities metu. Jei ji būtų maloni, šunys kergtųsi ne tik rujos metu, bet kad ir kasdien. Kol kas įrodyta, jog malonumą jaučia tik žmonės, kai kurios žmogbeždžionės ir delfinai. Šunims tai tik stiprus dauginimosi instinktas, o ne malonumų paieškos.

 

Kaip tuo sunkiu metu padėti kalei? Visų pirma, būtina suprasti, kad normalu, jog augintinė gali neėsti - jai ne tas galvoje. Todėl galima sumažinti maisto davinį ir, jei yra galimybė, suteikti daugiau nei įprasta fizinio krūvio savo kalei Visų antra, svarbu saugoti ją nuo nepageidaujamo nėštumo, nes jokios naudos kalytei jis neatneš ir, patikėkite, tikrai nepralinksmins. Žmonėms kartais norisi pabūti vieniems, o šunims retai taip būna - jie beveik nuolat trokšta būti šalia žmogaus. Vis dėl to, per pusę metų yra savaitėlė, kai kalė nori daugiau pabūti viena, ir mes, žmonės, turime pasistengti tai suprasti.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI