ĮDĖTI SKELBIMĄ
Kur gyventi šuniui gera?

Živilė Čepulienė

 

Šįkart noriu paneigti dar vieną plačiai įsigaliojusį mitą: dideliems šunims bute gyventi kančia, o štai name su kiemu - tikras rojus. Esu vokiečių aviganių veisėja, o didžiajai tautos daliai atrodo, kad vokiečių aviganis, tai šuo, labiausiai iš visų šunų tinkamas laikyti lauke, o va bute - apsaugok dieve. Tačiau kai pas mane atvyksta žmonės ir ima pasakoti, kaip puikiai gyvens jų būsimas šuniukas, nes jie turi namą,  kiemą ir hektarą žemės, suprantu, kad šuo (su išimtimis, žinoma!) bus vargšas ir mieliau jį parduodu žmonėms į butą. Pakalbėkime,kodėl taip kvailai darau.

 

Kai žmogus ima butan didelį šunį, jis priverstas daryti labai daug dalykų - vedžioti kasdien, net kelis kartus per dieną, šukuoti, prausti, dresuoti (nes nevaldomas šuo reiškia problemas su kaimynais). O perkant į namą” beveik visų sarginių ir tarnybinių šunų veislių dalia yra maždaug tokia: kol mažiukas - tikras žaislas, bet juk tas žaislas” dergia visur, kasa vejas, bėga, kur negalima, graužia krūmus ir gėles. Kadangi šuo buvo pirktas galvojant, jog yra kiemas ir augintinis jokiu būdu neis į kambarį, jam greitai pastatomas voljeras. Čia prisiminkime, kad kažkodėl visiems, kurie mano, jog butas šuniui per ankštas,voljeras atrodo labai erdvi vieta, nors standartinis jo dydis yra 4m x 2m. Kodėl taip? Niekaip nesuprantama. Net vieno kambario butas yra didesnis už voljerą!

 

Kitas dalykas yra tas, kad, kai šuo apsigyvena voljere, jis beveik visada ten ir pamirštamas, vaikščiojama su juo gal kartą per savaitę,kai oras pavasarinis veja širdį laukais ar dar kokį kartą, tuo tarpu rudenį, per tamsą, lietų - niekada, brrr. O štai buto šunys bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku eina su šeimininku laukan, kartu.

 

Voljero šuo po rudens ir žiemos sezono pasidaro susivėlęs ir purvinas. Negi tokį šunį vesi į namus, į savo vonią? Nesąmonė, pavasarį po žarna bus numuiluotas. Ir pats voljeras (kai kurių žmonių kiemuose) vasarą būna žarna nuskalaujamas, bet kam valyti voljerą žiemą?  Juk viskas gražiai sustingsta į akmenukus. Pavasarį visi tie 50 kilogramų mėšlo bus išvežti.

 

Štai draugė gyvena tokiame Vilniaus rajone, kur praktiškai visi laiko šunis - ji VIENA vedžioja savo vokiečių aviganius. Ir dar priekaištų sulaukia, kad vedžioja ir kitus šunis nervina. 

Yra dar kitoks šuns laikymo būdas - turint namą, voljerą, bet šuniui duodant laisvės”. Tokie žmonės šunis vedžioja” tiesiog paleisdami laisvai lakstyti aplink namus, ypač jei teritorija didelė. Rodos, ar gali būti geriau? Visą dieną lakstyti laisvėje po pievas, o jei dar yra ir kitas šuo,  išvis rojus! 

 

Ir vėl prieštarausiu – taip laikyti šunį yra labai blogai. Taip auginama šuo laksto apie namus vienas ar su kitu šunimi, o šeimininkas sėdi namie prie kompiuterio ar televizoriaus, išeina tik pašerti ar galvos paglostyti. Ir tada šunys… kvailėja, nes jie socialūs gyvūnai ir patirties semiasi iš pievos drugelių ir prabėgančių šunų.

 

Labai dažnai taip laikomų šunų šeimininkai padejuoja: kaip jūsų šunys klauso, kodėl jie tokie protingi, mes saviškio už tvoros nepagaunam, oi, kaip puola ant kitų šunų, tik pamato - mes jam neegzistuojam.  Aišku, kad neegzistuoja, toks šeimininkas šuniui tėra tuščia vieta.

 

Normaliu atveju, šuo, kaip socialus gyvūnas, formuojasi šalia žmogaus. Bute laikomas šuo tam, kad su juo būtų galima susitvarkyti, yra dresuojamas, o laisvai lakstantys paliekami patys sau. Su šunimi būtina kasdien vaikščioti, bendrauti ne tik tam, kad jis nedergtų kieme, bet ir tam, kad jis būtų valdomas, kontaktuojantis su žmogumi, kad malonu būtų ne tik šeimininkui jį turėti, bet ir kaimynams šalia gyventi. Voljere gyvenantis šuo teritorijoje palaidas neturėtų bėgioti -jis turi gyventi tokiu ritmu, kaip ir buto šuo.

 

Voljeras turi būti plaunamas kaip kambarys ir jame šuo neturėtų tuštintis, šunimi turi būti užsiimama už teritorijos ribų, jis ten turi būti išvedžiojamas. Tik tada šuo gyvens tokį gyvenimą, kurio kiekvienas doras veisėjas jam linki.

 

Kai eini privačių namų kvartalėlio gatve ir matai voljeruose susivėlusius šunis, sėdinčius ant savo išmatų, o šalia prašmatnų šeimininkų namą, kai nei karto nematei šalia gyvenančio šuns už jo kiemo ribų, būna labai apmaudu išgirsti, kad tokiam šuniui, kaip vokiečių aviganis, bute ne vieta. 

 

Net puikiausiame voljere su milžiniška pieva ir tvenkiniu gyvenančiam šuniui reikia žmogaus. Ir jis būtų daug laimingesnis mažame kambarėlyje prie šeimininko kojų, nei vienas už 200 metrų nuo jo langų.

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI