ĮDĖTI SKELBIMĄ
Baimės agresija
Karina Šuckytė, www.canis.lt dresuotoja

Baimės agresija – pavojingiausia, tačiau mažiausiai suprantama agresijos rūšis. Turbūt ne vienam teko matyti mažą šunį, kuris vedžiojamas loja ir urzgia ant kiekvieno sutikto šuns ar žmogaus, sodybos sargą, kuris „ardosi” pamatęs svetimus, tačiau jiems priėjus arčiau, traukiasi ar net slepiasi būdoje. Tai tradicinės baimės agresijos apraiškos. 
 
Nesuprasdamas ir bijodamas šuo reaguoja agresyviai norėdamas išgąsdinti ir nuvyti tai, ko bijo pats, jeigu negali pasprukti. Tačiau ne visada baimės agresija tokia akivaizdi, neretai ji supainiojama su dominavimo ar gynybos agresija. Kartais net patyrę specialistai suklysta, o taikant kitoms agresijos rūšims tinkamus sprendimo būdus problema tik blogėja.


Nordo istorija

Vokiečių aviganio mišrūnas Nordas šešis savo gyvenimo metus pragyveno puldinėdamas bet kokį žmogų, prisiartinusį prie jo per kelis metrus. Taip pat jis negalėjo pakęsti didelių šunų. Nuo mažens jis buvo vedžiojamas į lauką, matė kitus žmones, žaidė su šunimis, niekada nebuvo mokomas pulti, tačiau ir tinkama socializacija bei auklėjimas nesugebėjo užkirsti kelio problemos atsiradimui. Bręsdamas Nordas vis dažniau rodė agresiją, šeimininkai bandė kovoti su tuo, kreipėsi į keletą dresuotojų, kurie pasakė, kad Nordas tiesiog agresyvus ir mokė jėga koreguoti jo elgesį, tačiau situacija negerėjo. Šeimininkė visada įtarė, kad jis bijo, tačiau klausė dresuotojų patarimų. Su laiku ji susitaikė su tokiu šuns elgesiu ir išmoko su tuo gyventi. Tačiau noras suprasti savo šunį ir bent pabandyti sumažinti jo agresiją neblėso, tad su jau beveik įpusėjusiu savo gyvenimo kelią Nordu ji nusprendė pabandyti dar kartą ir kreipėsi į mus.

Problema buvo akivaizdi. Šuo neprileido artyn jokio nepažįstamo žmogaus ir mes nusprendėme pirma pripratinti jį prie manęs, kad galėčiau ramiai padėti šeimininkei. Kadangi jau tikėjome, kad šuo puola dėl baimės, nusprendėme be jėgos panaudojimo parodyti jam, kad puolimas – neefektyvi gynyba ir nuo šiol tai neduos jam norimo rezultato. Ir greitai gavome įrodymą, kad buvome teisūs. Šeimininkei pasitraukus ir šuniui likus su manimi agresija dingo tuoj pat. Šuo nurimo, nors ir akivaizdžiai jautėsi nedrąsiai, sekė mane ir net vykdė duodamas komandas. 

Dabar mes radome efektyviausią sprendimo būdą! Prie šeimininkės šuo jautėsi drąsiau, pakankamai drąsiai, kad pasirinktų puolimą vietoj vengimo, tad nutarėme koreguoti jo agresiją šeimininkei pasitraukiant nuo jo kai tik šuo bando pulti. Taip dirbdami mes netrukus pasiekėme to, kad šuo ramiai elgėsi žmonių būryje, jei tik jie nekreipė į jį dėmesio. Nordas gavo galimybę ramiai stebėti aplinkinius ir pamažu suvokti, kad realios grėsmės nėra, o puolimas, anksčiau priversdavęs pasitraukti kitus, dabar atitraukia šeimininkę.
  
Mes turbūt niekada nesužinosime, kas sukėlė tokią baimę. Tikėtina, kad šuo jau gimė su genetiniu polinkiu į ją ir kokia nors smulkmena privertė šunį taip reaguoti. Kažkada, galbūt nematydamas galimybės pasitraukti, jis pirmą kartą parodė agresiją ir suprato, kad taip galima lengvai nuvyti priešus.Pilnam problemos išsprendimui prireiks daug laiko, ypač kai šuo jau subrendęs, tačiau ir su tarpiniais rezultatais tampa daug lengviau gyventi.


Baimės agresiją išduoda kūno kalba

Svarbiausia suprasti, kodėl šuo rodo agresiją ir kovoti su priežastimi, o ne pasekme. Keldami bijančiam šuniui papildomą diskomfortą ar net skausmą baudžiant, mes galime dar labiau sustiprinti baimę, o kartu ir agresiją. Maži šunys ypač linkę į baimės agresiją, o jų šeimininkai dažniausiai nežino, kaip reaguoti į tokį savo augintinio elgesį. Bandoma bausti, drausti, tačiau tai neduoda jokių rezultatų. Supratus agresijos priežastį, skatinant ramų elgesį ir mažinant baimę, galima pasiekti puikių rezultatų.
 
Baimės agresiją nuo kitų agresijos rūšių lengviausia atskirti stebint šuns kūno kalbą ir reakciją į įvairias situacijas. Bijantis šuo dažniausiai prispaudžia ausis, pabruka uodegą, gali urgzti, tuo pačiu bandydamas nusukti snukį nuo žmogaus. Kartais šuo nerodo tokių aiškių baimės ženklų, tačiau turėdamas galimybę traukiasi nuo to, ką puola. Gali pabėgėti tolyn ir vėl loti ar urgzti, kartais puolamam žmogui elgiantis drąsiai toks šuo išvis pabėga. Tai aiškiai parodo mums, kad turime reikalų būtent su baimės agresija.

Tikiuosi, kad baimės agresija bus atpažįstama vis dažniau ir bus pasirenkami tinkamiausi būdai jai koreguoti. Ši problema sukelia labai daug sunkumų šuns šeimininkui ir gali būti labai pavojinga aplinkiniams, tačiau tinkamai dirbant jos galima atsikratyti. 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI