ĮDĖTI SKELBIMĄ
Ištikimieji
Agnė Dvylaitytė


Apie juos pasakojamos legendos, jiems statomi paminklai, apie juos kuriami filmai ir rašomos knygos – šie šunys niekada nebus pamiršti, nors negelbėjo gyvybių, negaudė nusikaltėlių ir nevadino kine. Taip yra todėl, kad jie įkūnija vieną svarbiausių šunų savybių – ištikimybę ir atsidavimą žmonėms. 


Geležinkelio Anė 

1934 m. Anę priglaudė geležinkelio darbuotojas Krisas Demuthas. Nors ši škotų aviganio mišrūnė buvo liesa ir nėščia, vyras vis tiek parsigabeno ją į Fort Kolinso (JAV) geležinkelio stotį. Šunims ten buvo draudžiama bėgioti, bet Anės niekas neišvijo. Kalytė, atrodo, suvokė savo išskirtinę padėtį  - jos darbas buvo pasitikti keliautojus. Laikai buvo sunkūs – Didžioji ekonominė krizė, Antrasis pasaulinis karas, tad kalytė daugeliui žmonių suteikė stiprybės ir netgi tapo to sunkaus laikmečio talismanu. Pasakojama, kad Anė laižydavo iš karo grįžusių verkiančių karių veidus, nuramindavo vykstančius kariauti ir pasveikindavo keleivius dar prieš šiems susitinkant su savo šeimomis. 

1948 metais, kai 14 metų sulaukusios Anės sąnarių liga tapo nebepakenčiama, geležinkelio darbuotojai ją užmigdė ir apraudojo. Kalytę palaidojo geležinkelio kieme, jai negi pastatė antkapį. Dabar prieš miestelio biblioteką draugiškai ištiesusi leteną stovi Anės statula. 


Bobis 

Daugybė žmonių žino knygą apie Lesę, visada grįžtančią namo, tačiau tokie šunų žygdarbiai – realūs. Vienas iš pavyzdžių yra garsiausias Oregono valstijos (JAV) šuo, vardu Bobis. Kasmet jo garbei Kolorado valstijos miestelyje Silvertone vyksta paradas. 
Bobis gimė 1921 metais. Jis buvo kelių veislių aviganių mišrūnas. 1923 metų vasarą Bobis kartu su šeimininkais Franku ir Elizabeta Brazierais keliavo po Indianą. Deja, šuo turėjo polinkį pramogauti savaip – jam patikdavo peštis su kitais šunimis ir bastytis. Kartą kelionės metu jis paspruko ir nebegrįžo. Brazierai išieškojo visą teritoriją, bet nerado jokių augintinio pėdsakų. Rugpjūčio 15 dieną, nebesitikėdami dar kada nors pamatyti savo šunį, jie išvyko namo. 

1924 metų vasario 2 - ąją jauniausia Brazierų duktė Nora netoli šeimos restorano pastebėjo panašų į Bobį šunį. Ji apstulbo, kai šūktelėjus šis sureagavo ir atbėgo. Aišku, net patys šeimininkai iš pradžių negalėjo patikėti, jog tai tikrai jų Bobis – bet jis turėjo tuos pačius tris randus, jam trūko tų pačių dantų. Šuo buvo labai sulysęs, išsekęs bei nutrintomis pėdomis bei kiek „atsinaujinęs“ – kažkas jam padovanojo naują antkaklį, iš kažkur jis įgijo keletą naujų randų bei itin didelį susidomėjimą žalia mėsa (šeimininkai nusprendė, kad Bobis medžiojo smulkius prerijų gyvūnus). 

Bobis įveikė beveik 4500 kilometrų.. Šuns žygdarbį aprašė vietinis laikraštis, istorija greitai išplito visose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bobio šeimininkai gavo daug laiškų, dalies jų autoriai pasakojo, kad buvo sutikę Bobį jo kelionės metu, kad geri žmonės keliautoją pamaitindavo, gydydavo jo žaizdas, o kai kurie netgi bandė jį priglausti, tačiau šis visą laiką turėjo tik vieną tikslą – bėgti pirmyn. Paaiškėjo, kad pirmus tris su puse mėnesių Bobis klajojo ratais ir, nors įveikė daugiau nei 1600 kilometrų, prie namų priartėjo tik kiek daugiau nei 300 kilometrų. Tik pasiekęs De Moiną (Ajova) jis patraukė tiesiausiu keliu į Vakarus. 
Bobis labai išgarsėjo – jo istorija aprašyta laikraščiuose ir knygose, rodyta filmuose. 1927 m. Bobis nugaišo ir buvo palaidotas Oregono gyvūnėlių kapinėse. Po savaitės vienas garsiausių to meto šunų Rin Tin Tinas ant jo kapo padėjo vainiką. 


Delta

79 m. pr. Kr. išsiveržęs Vezuvijaus ugnikalnis pasiglemžė daugybę aukų. Nemaža dalis jų palaikų pasakoja neįtikėtinas istorijas. Pavyzdžiui, mažo berniuko ir šuns, gulinčio skersai jo kūną, palaikai – atrodo, jog iki paskutinės minutės šuo bandė apginti savo mažąjį šeimininką. Rastas ir sidabrinis antkaklis su išgraviruotu šuns vardu ir jo žygdarbių aprašais. Pasirodo, gyvūno vardas Delta, o berniuko – Severinas. Delta jau tris kartus jam buvo išgelbėjęs gyvybę – ištraukė iš vandens, kai šis skendo, apgynė nuo keturių užpuolikų ir apsaugojo nuo vilkų. Deja, Delta negalėjo vaiko išgelbėti išsiveržus ugnikalniui – bet tikrai bandė tai padaryti. 


Greifrajerso Bobis

Bobis buvo Skajaus terjeras, priklausęs sodininkui Džonui Grėjui. Džonas su žmona Džese į Edinburgą atvyko apie 1850-uosius. Kadangi jam nepavyko įsidarbinti sodininku, Džonas Grėjus pradėjo dirbti naktiniu sargu miesto policijoje. Norėdamas, kad kas nors ilgomis žiemos naktimis jam palaikytų kompaniją, Džonas įsigijo Skajaus terjero veislės šunį Bobį.  Jie tapo neišskiriamais draugais.  Deja, 1958 m. vasario 15 d. Džonas mirė nuo tuberkuliozės. Jį palaidojo Greifrajerso kapinėse, laidotuvėse dalyvavo ir Bobis, kurį po ceremonijos pasiėmė Džono giminaičiai. Tą pačią naktį šuo pabėgo iš jų namų. 

Kitą dieną kapinių prižiūrėtojas Džeimsas Braunas pamatė, kad Bobis guli ant šviežių savo šeimininko kapo žemių. Sargas šunį išvijo – tačiau kitą dieną jis vėl grįžo. Galiausiai prižiūrėtojui atsibodo Bobį vaikyti iš kapinių, vyriškis net pradėjo juo rūpintis – duodavo maisto ir vandens.  Bobis prie šeimininko kapo praleido visą likusį savo gyvenimą - 14 metų. Tiesa, Bobis dar aplankydavo tas vietas, kur jį vesdavosi Džonas, kai buvo gyvas. Ėsdavo dažniausiai restorane prie kapinių, ėdalo jam atnešdavo ir miesto gyventojai. Bobis netgi turėjo dubenėlį su savo vardu – dabar jį galima pamatyti Edinburgo miesto muziejuje. Šaltesnėmis žiemos dienomis jį bandydavo priglausti netoli esančių namų gyventojai – Džeimsas Andersonas kelis kartus bandė Bobį įkalbėti likti jo namuose, bet galų gale turėjo šuneliui sukalti būdą ir pastatyti ją šalia šeimininko kapo. 

Bobis nugaišo 1872 m. sausio 14 d. Apie jo ištikimybę parašyta nemažai knygų ir sukurta filmų (naujausias pasirodė 2006 metais). Jo garbei sukurta ir nedidelė statula. Ant šuns kapo 1891 m. gegužės 13 d. pastatytas raudono granito akmuo, kuriame rašoma: „Greifrajerso Bobis. Nugaišo 1872 m. sausio 14 d. būdamas 16 metų amžiaus. Tegul jo ištikimybė ir atsidavimas bus pamoka mums visiems“.


Hačiko  

Kiekvienais metais balandžio 8 dieną Tokijo Šibujos geležinkelio stotyje vyksta iškilminga ceremonija, skirta paminėti šuniui, vardu Hačiko. Hačiko, Japonijoje žinomas kaip Ištikimasis Hačiko, buvo baltos spalvos akitų veislės šuo, gimęs Odate mieste Akitos prefektūroje. 1924 metais Hačiko į Tokiją atsigabeno Tokijo universiteto profesorius Hidesaburō Ueno. Kasdien prie Šibujos geležinkelio stoties Hačiko laukdavo šeimininko, grįžtančio iš darbo, bet vieną 1925 metų dieną profesorius traukiniu namo nebegrįžo – universitete jis patyrė insultą ir mirė. Hačiko tuo metu tebuvo 18 mėnesių amžiaus. 

Šuo ir toliau pareigingai eidavo į Šibujos traukinių stotį, kur bergždžiai laukdavo Ueno. Prabėgus maždaug metams po profesoriaus mirties, vienas jo studentų susidomėju tokiu atkakliu šuns laukimu ir parašė keletą publikacijų apie stebėtiną šuns ištikimybę. Viena jų 1932 metais paskelbta didžiausiame Tokijo laikraštyje - taip Hačiko sulaukė nacionalinio dėmesio. Mokytojai ir tėvai vaikams šį šunį pateikdavo kaip ištikimybės pavyzdį. Jau minėtas Ueno studentas tapo akitų ekspertu, o ieškodamas grynaveislių veislės atstovų išsiaiškino, kad Hačiko buvo vienas iš 30-ties tuo metu jam žinomų grynakraujų akitų.

1934 m. Šibujos stotyje Hačiko pastatyta statula – šuo pats dalyvavo ją atidengiant. Antrojo pasaulinio karo metais statulą perdirbo karinėms reikmėms. Tačiau 1948 m. Takeši Ando, originaliosios statulos kūrėjo sūnus, ją atkūrė. Panaši statula stovi Hačiko gimtajame mieste prieš Odate stotį. 2004 m. dar viena statula pastatyta prieš akitų muziejų. 

Hačiko nugaišo 1935 m. kovo 8 d. Jo širdis buvo infekuota Dirofilaria immitis apvaliosiomis kirmėlėmis, platinamomis uodų, o skrandyje rasti 3 – 4 yakitori vištienos gabalėliai. Hačiko iškamša saugoma Nacionaliniame Japonijos muziejuje Tokijuje. 
Hačiko populiarumas neišblėso iki šiol. Štai 1987 metais Japonijoje apie Hačiko sukurtas filmas „Hachikō Monogatari“. 2009 m. amerikiečiai sukūrė dar vieną didelio populiarumo sulaukusį filmą „Hachiko: Dog's Story“. 2004 m. išleista knyga „Hachikō: The True Story of a Loyal Dog“ (autorė – Pamela S.Turner). 2004 m. L. Newman parašė daug apdovanojimų susižėrusią novelę vaikams „Hachiko Waits“. 

1994 m., kai Japonijoje iš senų įrašų buvo atkurtas Hačiko lojimas, radijo transliacijos klausė milijonai žmonių – tam, kad galėtų išgirsti jo balsą.


Patsy Ana

Patsy Ana, bulterjerė, gimė Portlande (Oregonas, JAV) 1929 m. spalio 12 d. Vėliau stomatologo Kreiserio buvo atgabenta į Juneau (Aliaska). 

Nors buvo kurčia, Ana keistu būdu „išgirsdavo“ į uostą plaukiančius laivus dar šiems nepasirodžius. Kai tik pajusdavo, kad laivas atplaukia, kalaitė bėgdavo į prieplauką jo pasitikti. Ana niekada neklysdavo – kartą buvo pateikta klaidinga informacija apie laivo atplaukimą, ir, nors minia laukė neteisingoje vietoje, Ana džiugiai spoksojo į reikiamą doką. 

Nekeista, kad Ana turėjo daug draugų, kurie kasdien jai duodavo maisto (įskaitant ir kasdieninį saldainį iš vieno gerbėjo). 1934 metais Juneau meras ją paskelbė „Oficialiu miesto sveikintoju“. Bulterjerės atvaizdai puošė vietinėse parduotuvėse parduodamus atvirukus, kuriuos noriai pirkdavo turistai. 

Metams bėgant Anos eisena sulėtėjo dėl sąnarių ligų, be to, ji nutuko dėl pernelyg kruopščios gyventojų ir miesto svečių priežiūros. Ana nugaišo 1942 m. kovo 30 dieną. Jai buvo surengtos nedidelės laidotuvės – susirinkę žmonės stebėjo, kaip mažas karstelis su jos kūnu nuleidžiamas į Gastineau kanalą. 1992 m. liepos 30 d. pasauliui pristatyta bronzinė Anos statula.  



PANAŠŪS STRAIPSNIAI