ĮDĖTI SKELBIMĄ
Ausys ir uodegos. Kirpti ar palikti?
Agnė Dvylaitytė
 
 
Nors jau keletą metų Lietuvoje ausis bei uodegas šunims kirpti draudžiama, o šias procedūras atlikęs veterinaras rizikuoja netekti licencijos, jaunų keturkojų kupiruotomis ausimis bei uodegomis vis dar galima sutikti tiek mieste, tiek šunų parodose, internetiniai skelbimai apie parduodamus šunis mirga šuniukų apkirptomis ausimis nuotraukomis. Būkime atviri – ir patyrę kinologai neoficialiuose pokalbiuose kartais pasipiktina draudimu trumpinti šunų uodegas bei ausis... 
 
Apie 70-čiai veislių nuo seno tradiciškai būdavo trumpinamos uodegos. Tai spanieliai (kokerspanieliai, springerspanieliai, Sasekso, Klamberio spanieliai), rotveileriai, dobermanai, bokseriai, bobteilai, įvairūs terjerai (foksterjerai, Erdeilo, australų, Imalo slėnio, airių, Džeko Raselo, Parsono Raselo, Kerio mėlynieji, Norfolko, Norvičo, Velso, Jorkšyro ir kiti), Veimaro paukštiniai šunys,  miniatiūriniai pinčeriai, pudeliai, juodieji rusų terjerai, šnauceriai, lenkų žemumų aviganiai, Neapolio mastinai, Pirėnų aviganiai, vengrų vižlai, flamandrų buvjė, šiperkai, valhundai... 
 
Ausis trumpindavo amerikiečių Stafordšyro terjerams, amerikiečių pitbulterjerams, dobermanams, bokseriams, Cane Corso, vokiečių dogams, Kaukazo, Vidurinės Azijos aviganiams, šnauceriams, Mančesterio terjerams... Dabar šių tradicijų bandoma atsisakyti, o diskusijos, ar verta trumpinti ausis bei uodegas, ar geriau to nedaryti, netyla. 
 
 
Nuo pasiutligės – uodegos ir liežuvio trumpinimas
 
Senovės Romoje pasiutligės prevencinė priemonė buvo uodegos galiuko bei dalies liežuvio nupjovimas. Tokia praktika išliko iki viduramžių. Taip pat senovėje Didžiojoje Britanijoje bei Vakarų Europoje uodegas trumpindavo siekiant išvengti nugaros traumų (manyta, kad nukirtus uodegą, sutvirtėja šuns nugara), bandant padidinti šuns greitį bei manevringumą ir mėginant išvengti uodegos sužalojimo pjautynių metu bei medžioklėje. 
 
Paprasti valstiečiai dažniausiai laikydavo nedidelius šunis. Stambesnius, skirtus darbui, laikydavo piemenys. Karalių Jurgių epochos (1714 – 1830 m.) metu pradėjo plisti šunų luošinimas – tačiau daugiausia ne iš piktų paskatų, o dėl finansinių sumetimų. Piemenų šunys buvo didelis ir stiprūs, valdžia pradėjo bijoti, jog juos pradės naudoti karališkųjų gyvūnų medžioklei. Išeitys buvo dvi – arba mokėti mokesčius už stambų šunį, arba kaip nors suluošinti, kad tas negalėtų vaikytis brangių žvėrelių. Dalis sužalojimų būdavo tikrai pakankamai sunkūs, tačiau dažniausii piemenys tiesiog nukapodavo šunims uodegas – todėl mokestis už didelius darbinius šunis buvo pramintas „uodegos mokesčiu“. Tik ilgauodegiai turtingų bajorų šunys galėjo dalyvauti medžioklėje, tad tais laikais šuns uodega galėjo parodyti ir šeimininko „statusą“ visuomenėje. Žinoma, brakonieriai bet kokiu atveju didikų gyvūnėlius gaudė ir toliau, todėl 1796 metais „uodegos mokestis“ galų gale buvo panaikintas, tačiau uodegų trumpinimo praktika jau buvo išplitusi. 
 
Uodegų bei ausų trumpinimo paplitimui daug davė ir Lamarko teorija apie palikuonims perduodamas tėvų įgytas savybes. Žmonės rimtai tikėjo, kad tėvams nukapojus ausis bei uodegas, jų šuniukai jau gims be šių dalių. Tikėta ir tuo, kad „apkarpytas“ šuo bus agresyvesnis – nors dažniausiai jis tik įgyja piktesnę išvaizdą. 
 
Aviganių ir bandšunių uodegos neretai būdavo trumpinamos ir todėl, kad bėgiojant po laukus ar krūmynus su gyvuliais, į jas prisiveldavo daug nešvarumų bei augalų (pavyzdžiui, varnalėšų), būdavo tikimybė uodegą susižaloti (tiek į augalus, tik į ganomus gyvulius) – tai sukeldavo šiokių tokių nepatogumų. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl rotveileriai būdavo beuodegiai, yra ta, kad bėgiojant tarp gyvulių susidarydavo, sakykime, kiek antisanitarinės sąlygos, uodega „kaupdavo“ fekalijas, tokiame „darbe“ visada būdavo tikimybė ją susižaloti, o sužalota išmatomis aplipusi uodega – tiesiausias kelias į pavojingą infekciją. Medžiokliniai, koviniai ar sarginiai šunys taip pat turėdavo didesnę riziką susižaloti darbo metu, ne išimtis būdavo ir jų uodegos – todėl paprasčiau jas būdavo iš karto nukirpti. Uodegos kirpimas sunkesniais laikais pasitarnaudavo ir taupant didelio gyvūno užimamą vietą.  Šunims, kurie tempdavo vežimėlius, taip pat dažnai kirpdavo uodegas. 
 
Pudeliams uodegas trumpindavo, nes jie buvo naudoti ančių medžioklei prižėlusiuose tvenkiniuose, kur uodega trukdydavo plaukti. Terjerams uodegas kirpo, nes jie dirbdavo urvuose – labai ankštose siaurose vietose, kur uodega būtų trukdžiusi. 
Daugeliui darbinių šunų ausis kirpdavo, siekiant išvengti jų sužalojimų. Senovėje nebuvo žinota apie antibiotikus, o sunkus ausies sužalojimas neretai keldavo pavojų netgi šuns gyvybei – tad paprasčiau jas būdavo dar jaunam gyvūnui nukarpyti. 
Kovinių pitbulterjerų augintojai į ausų kirpimą žiūrėdavo įvairiapusiškai. Dauguma jas palikdavo – tada priešininkas kibdavo į ausis, o ne kojas ar pečius, be to, po kupiravimo atidengiama dalis vidinės ausies, kurioje dar daugiau kraujagyslių ir kuri pažeista dar aktyviau kraujuoja. Kiti jas kirpdavo, teigdami, kad sužeistos ausys labai kraujuoja ir šuo gali prarasti per daug kraujo, kas gali lemti blogą kovos baigtį. Dažniausiai ausys būdavo „padailinamos“ ne mažam šuniukui, o po kokios nors nesėkmingos kovos – sužalotą ausį paprasčiausiai pašalindavo. Žiūrėdami į senąsias „aukščiausio lygio“ kovinių šunų augintojų nuotraukas, tikrai pastebėsite, kad dauguma jų augintinių su natūraliomis ausimis, be to, paprastai pas tą patį veisėją galima būdavo pamatyti ir natūralių, ir „apkarpytų“ gyvūnų – senųjų čempionų ausų „gama“ įvairuoja nuo visai nulėpusių iki itin trumpai nurėžtų. 
Šernų ir kitų žvėrių medžioklei, pilių apsaugai, vežimėlių tempimui bei dalyvavimui karuose auginti dogai dažniausiai turėdavo kirptas ausis. Pavyzdžiui, toks šuo padeda šernų medžioklėje – šernas gana piktas žvėris, supykęs šunį gali suplėšyti į gabalus, jau nekalbant apie ausies nudrėskimą. Nuplėšta ausis labai kraujuoja, sunkiai gyja, tad bandant išvengti tokių problemų, medžiotojai dogams ausis nukarpydavo iš anksto. 
 
Centrinės Azijos aviganiai dažnai turėdavo kovoti su plėšrūnais bei tarpusavyje, natūralios ausys bei uodega padarydavo daug žalos – įkandus į ausį, šuo jaučia skausmą, gali netekti daug kraujo, į ausį vėliau gali įsimesti infekcija. Be to, beausis ir beuodegis šuo negali būti supainiotas su vilku. Natūralioje aplinkoje azijatai anksčiau ar vėliau vis viena atsiduria situacijoje, kurioje gali netekti ausų, tad jos trumpinamos dar visai mažiems šuniukams. 
 
 
Kaip tai vyksta
 
Šunų uodegą paprastai sudaro 20 (6 – 23) labai judrių slankstelių, sausgyslės, kremzlės, 4 – 7 poros nervų ir raumenys. Dalis tų raumenų suformuoti iš tiesiosios žarnos, išangės ir dubens diafragmos raumenų. Uodega paprastai kerpama, kai šuniukas būna kelių dienų amžiaus, dažniausiai 2 – 5 (iki 10 - 14) gyvenimo dieną, kartais ir per pirmas 24 gyvenimo valandas. Šuniukui pašalinama dalis arba visa uodega (dobermanams, rotveileriams, bokseriams paprastai paliekami tik 1 – 2, Cane corso - 4 slanksteliai), paprastai atsižvelgiant į standarto reikalavimus. Operacijos metu prapjaunama oda, raumenys, kaulai ir kremzlės, dažniausiai nenaudojamos jokios priemonės nuo skausmo. Tai pat kartais praktikuojamas uodegos užveržimas, tokiu atveju uodega nukrenta pati praėjus 2 – 7 dienoms po juostos uždėjimo. 
 
Ausys kerpamos vyresniam gyvūnui, tai rimtesnė operacija, be to, pakankamai skausminga. Kerpant ausis, chirurginiu būdu pašalinama dalis kremzlės, kad ši būtų trumpesnė - dėl to ausis atsistoja. Tokiam darbui reikia operacinės bei narkozės, tad ausis kirpti gali tik veterinaras. Operacija trunka 30 – 40 minučių, retais atvejais apie valandą. 
 
Paprastai jauno šuns ausų kremzlė standėja nuo 2 iki 6 – 7 mėn., tame laikotarpyje jos ir kerpamos. Periodas, kada keičiasi šuns dantys (apie 3 mėn.), ausų kirpimui netinkamas, geriausia, jei po operacijos žaizdos visiškai sugytų iki to amžiaus, nes keičiantis dantims nusilpsta organizmas.
 
Ausų formos bei ilgio formavimas – savotiškas menas ir paprastai kiekvienas karpytojas turi savo „stilių“. Jei norite vien nukirptų ausų be ypatingų pageidavimų, jums, aišku, tiks bet kas, tačiau jei turite subtilesnių poreikių – teks paieškoti specialisto. 
 
Daugumos šunų ausys po trumpinimo pačios „atsistoja“ teisingai. Kartais pasitaiko, kad viena ar abi ausys ne stovi, o guli ant galvos. Toki atveju kremzlę reikia masažuoti, o jei tai nepadeda, ausis reikia klijuoti, tačiau kaip tai daryti, turi parodyti specialistas. Be to, po operacijos reikia prižiūrėti, kad į ausis nepatektų infekcija. Apkirpta ausis gali pradėti lengvai kraujuoti, kelias dienas tai gali sukelti nepatogumų. 
 
 
Už 
 
Uodegų kirpimo šalininkai teigia, kad ši procedūra nėra labai skausminga, be to, gali užkirsti kelią būsimoms sveikatos problemoms. Kadangi uodegos kerpamos mažiems šuniukams, žaizdos gyja lengvai ir sklandžiai. Uodegas kerpa veterinarai arba patys savininkai. Manoma, kad jei procedūra atliekama tinkamai, ji nesukelia nei skausmo, nei diskomforto, ypač todėl, kad mažylių nervų sistema dar būna nesusiformavusi  (jie negali sąmoningai jausti skausmo), o kaulai dar tinkamai neišsivystę (tad nereikia jų pjauti). Kai kurie augintojai sako, jog pasitaiko šuniukų, kurie kerpant uodegas miega ir net nepabunda. Netgi teigiama, kad šuniuko patirtas stresas kerpant uodegą gali padėti jam geriau valdyti stresą suaugus. 
 
Uodegų kirpimo šalininkai teigia, kad uodega faktiškai neturi didelės reikšmės šuns judėjimui ar komunikacijai. Kitaip sakant, šunys pirmiausia bendrauja kvapais bei snukio išraiška, kiek mažiau garsais. Uodega nėra svarbiausia šuns kūno dalis, be jos jis gali laimingai gyventi tiek emociškai, tiek fiziškai. 
 
Daugeliui žmonių šuo kupiruotomis ausimis bei nukirsta uodega atrodo gražesnis – tai dėl subjektyvaus grožio supratimo. Cvergpinčerio „kampai“ tada malonesni akiai, Stafordšyro terjeras atrodo „rimtesnis“, o dobermanas – elegantiškesnis, kompaktiškesnis bei temperamentingesnis (ne veltui jis laikoma elitine apsaugos veisle). Daug kam uodeguotas ir „ausuotas“ Vidurio Azijos aviganis, bokseris ar dobermanas primena paprasčiausią mišrūną. Žmonės yra pripratę prie per daugybę metų nusistovėjusių veislių „prekinių ženklų“ ir sunku iš karto persiorientuoti į daugeliu atvejų visai kitą vaizdą. 
 
Nustojus kirpti uodegas bei ausis, sumažėjo tinkamų veisimui gyvūnų kiekis – dalis jų, kaip paaiškėjo, turi netaisyklingas uodegas bei ausis. „Apkarpytas“ tas pats šuo galbūt būtų parodų žvaigždė, o dabar dėl kreivos ar netinkamai laikomos uodegos jis gali tikti nebent tik auginimui namuose kaip numylėtinis. Taip sumažėja genetinės grupės, kurias galima tarpusavyje veisti. Retesnės veislės netgi gali būti pasmerktos išnykimui. 
 
Kai kur, pvz. Anglijoje, medžioklėse dalyvaujantys darbiniai šunys gali turėti trumpas uodegas. Taip yra dėl to, kad „maldamiesi“ po vešlią augmeniją, brūzgynus ar meldynus bei iš susijaudinimo vizgindami uodegas, jie dažnai jas susižaloja – oda būna supjaustoma ar negi nusilupa, gydymas ilgas ir skausmingas. Terjerams, dirbantiems urvuose, uodegos taip pat dažnai trumpinamos – pirmiausia, traukiant šunį iš urvo, mažesnė tikimybė, kad toji nutruks, be to, medžiojamasis gyvūnas (lapė, barsukas, žiurkė ir t.t.) negali įkasti ton gana jautrion vieton ir su trumpesne uodega lengviau manevruoti. Be to, vizgindamas uodegą, medžioklinis šuo gali pats to nenorėdamas sukelti triukšmą ir įspėti medžiojamąjį gyvūną. 
 
Kai kurių šunų, dirbančių su gyvuliais, savininkai sako, kad jų uodegos „erzina“ ne tik dėl galimo susižalojimo – varant energingus ir nepaklusnius gyvius, tokius kaip avys, kartais svarbu kiekviena akimirka uždarant vartelius, o šuo su ilga uodega tą akimirką prailgina – būna, kad taip uodegos ir priveriamos. 
 
Didelių veislių šunys, net jei niekur nedirba, vis viena gana dažnai uodegas susižaloja. Pasak veterinarų, dažniausiai tenka gydyti durimis privertas „grožybes“. Stambus šuo vien uodegos vizginimu gali pridaryti problemų – ne tik vienu mostelėjimu nušluoti viską nuo stalo ar parversti vaiką, bet ir nusikapoti uodegą į įvairius daiktus, baldus, durų staktas. Galimos traumos – mėlynės, hematomos, plaukų bei audinių nusilupimas, gangrenos, lūžiai. Dažniausiai nuo tokių „uodeginių“ nelaimių nukenčia dogai, dalmatinai, airių vilkogaudžiai, kiek rečiau – vokiečių aviganiai. 1989 m. Švedijoje uždraudus trumpinti uodegas, 38 proc. pointerių susižalojo uodegas sulaukę vos 18 mėn. amžiaus, o 1991 metais susižalojusių skaičius pasiekė 51 proc. 
 
Ilgaplaukiams šunims ilga uodega gali sukelti higienos problemų – išsituštinus ant ilgo kailio dažnai lieka fekalijų likučių. Net nuolat uodegą valant ir plaunant, tai sukelia problemų, o jei ta vietelė kiek apleidžiama, gali užsiveisti musių, lervų ir atsirasti kitų problemų. Be to, fekalijoms patekus ant rankų, žmogui atsiranda tikimybė užsikrėsti helmintais. Uodegos trumpinimas tokias problemas panaikina ar bent sumažina. 
 
Kovojantys už ausų trumpinimą sako, kad ilgas ausis turintys gyvūnai dažniau kenčia nuo ausų uždegimų, o jas patrupinus, landos tampa atviresnės šviesai bei orui – tad lengviau vėdinasi, sukuriamos blogesnės sąlygos veistis bakterijoms. Be to, ilgaausiui didesnė tikimybė ausį susižaloti kovoje, o tokių bėdų gydymas kai kuriais atvejais būna itin brangus. Be to, daugybę metų „karpomų“ šunų ausys neturi vienodos formos, jų kremzlės dažnai būna gana nepaslankios, tokias ausis gana sunku gražiai „paguldyti“. Su uodegomis irgi yra problemų – jos dažnai būna plonos ir lengvai lūžta nuo stipresnių smūgių. Taip pat kartais galima išgirsti teiginių, jog  ausų kirpimas gali padėti išvengti kai kurių vėžio ar cistitų formų – tačiau tai nėra įrodyta. 
Darbiniams apsaugai naudojamiems šunims, tokiems kaip dobermanai, ausis trumpindavo dėl kelių priežasčių, pirmiausia, kupiruotos ausys, manoma, kažkiek pagerindavo klausą. Tai leido geriau išgirsti įsibrovėlius bei šeimininko komandas. Kitas dalykas – kovojant su užpuoliku, šis gali čiupti už uodegos ar ausies ir taip šuniui sukelti skausmą ar jį traumuoti. Kai tų dalių tiesiog nėra – nėra ir rizikos. Be to, bokseris ar dobermanas trumpomis ausimis atrodo piktesnis ir pavojingesnis – nukabusios ausys bet kokiu atveju suteikia švelnesnę ir mielesnę išraišką. 
 
 
Prieš  
 
Nors yra daugybė argumentų, kodėl verta šunims karpyti ausis bei uodegas – tiek pat galima rasti ir tam prieštaraujančių teiginių. Pats pagrindinis – šuo natūralus gyvūnas, jei jis gimė su uodega ir ausimis, kam su tuo kovoti ir bandyti viską nuo jo nukapoti? Senais gerais laikais uodegos būdavo trumpinamos dirbantiems, pavyzdžiui., medžiokliniams, šunims. Šiais laikais didžioji dalis tarp mūsų bėgiojančių šunų nemedžioja, negano ir nedirba jokių kitų darbų. Šiuo metu uodegos dažniau kerpamos ne bandant pagerinti darbo sąlygas ar siekiant apsaugoti šuns sveikatą, bet norint, kad šuo atitiktų tam tikrą išvaizdos šabloną. Uodegos ar ausų kirpimas jokios realios užduoties neatliekančiam šuniui, net jei jo veislė sukurta darbui, laikomas kosmetine procedūra, o šiais laikais įvairias kūno dalis trumpinti rekomenduojama tik gydymo sumetimais ir kai tai rekomenduoja veterinarijos gydytojas. 
Savaime suprantama, kalbant apie tokias intervencijas į šuns kūno dalis, kyla klausimas - ar tikrai žmogus elgiasi teisingai, manydamas, kad gali spręsti už kitą gyvą būtybę, kas jai geriau? Kirpti ausis ar uodegą vien dėl to, kad šuo atrodytų kaip madingas aksesuaras, atrodo pakankamai nehumaniška. Nėra jokių įrodymų, kad šuniui nukirpus uodegą padidėja jo savigarba ir jis pradeda didžiuotis naująja išvaizda. Ausų ar uodegos kirpimas šiais laikais praktiškai neturi prasmės ir negali būti laikomas meilės gyvūnams įrodymu – vis dažniau „estetiškai“ apkarpytame šunyje kiti regi suluošintą gyvūną. 
 
Amerikos gyvūnų ligoninių (AAHA) ir  Amerikos veterinarinės medicinos asociacijos teigia, kad nėra jokios medicininės naudos iš ausų ar uodegų karpymo ir kad tokios procedūros šuniui sukelia kančias. Amerikiečių veterinarų asociacija pripažino, kad šunų uodegų kirpimas bei ausų trumpinimas kosmetiniais tikslais nėra reikalingos ar naudingos operacijos ir netgi gali pakenkti gyvūno sveikatai. Pasak jų, 98 proc. atvejų uodegos trumpinimas būna visiškai beprasmis.
 
Uodega nėra „nelogiškas organas“. Tai anatomiškai bei fiziologiškai reikšminga struktūra, atliekanti daug biologinių funkcijų – pastarųjų nereikėtų nuvertinti. Ji veikia kaip atsvara, kada šuo šokinėja, vaikšto siaurais praėjimais ar laipioja. Svarbų vaidmenį ji atlieka ir bendraujant, o jos vizginimui naudojami raumenys stiprina tarpvietės sritį ir padeda išvengti išvaržų. 
Paprastai manoma, kad pirmomis šunyčio gimimo dienomis atlikta uodegos trumpinimo operacija skausmo jam nesukelia, kadangi jo nervų sistema dar nebūna pilnai išsivysčiusi. Iš tiesų jau gimęs šuniukas kuo puikiausiai jaučia skausmą. Visi žinduoliai, įskaitant ir šunis bei žmones, turi tuos pačius neurotransmiterius, receptorius bei aukštąją smegenų veiklą. Taigi, nors šuniukai į skausmą reaguoja skirtingai, jie jį jaučia panašiai kaip ir žmonės. Yra įrodymų, kad šuniukai gali turėti netgi didesnį jautrumą skausmui, lyginant su suaugusiais šunimis. Pjaunant uodegą ir tvarkant žaizdą jie cypia (galų gale jei ir tyli, niekas negali įrodyti, kad jie tikrai nieko nejaučia). Skausmą jiems sukelia ir sužalotų vietų gijimas. 
 
Kartais uodegos trumpinimas gali baigtis komplikacijomis – kraujavimu, infekcija, nekroze, hipoglikemija ar hiperglikemija ar net šuniuko nugaišimu. Netinkamai patrumpinus uodegą, šunį visą gyvenimą gali persekioti patologiniai, fantominiai ar chroniški skausmai, galintys sukelti elgesio problemų. Birmingemo Universitete atliktas tyrimas su pelėmis, kurio metu paaiškėjo, kad uodegos nupjovimas jaunikliams lemia padidėjusį jautrumą skausmui (hiperalgeziją) vėlesniame amžiuje.
 
Su uodegų trumpinimu susijusi dar viena rizika - dalis „veisėjų“ bando savarankiškai nukarpyti uodegas mažyliams ir nesikreipia į jokį veterinarą – tačiau tai itin nesaugu ir, aišku, antisanitariška. Kartais augintojai netgi šuniukų ausis bando nukarpyti patys, dažniausiai su žirklėmis. Aišku, anestetikus ir pooperacinį skausmą mažinančius vaistus naudoja nedaugelis. Neseniai du britai buvo nubausti dėl 11 rotveileriukų žūties – mažylius pribaigė uodegų kirpimas. Jų savininkė aiškino, kad nukarpius uodegas šunyčiai būtų buvę paklausesni tarp pirkėjų, tačiau už tokią nesudėtingą operaciją nenorėjo mokėti veterinarui, tad pasamdė kažkokį Loidą Earlingtoną, kuris, nors nebuvo veterinaras, už simbolinį mokestį mielai sutiko tas uodegas pašalinti. Procedūros metu šuniukams buvo pažeistos arterijos ir nugaros nervai. Du mažyliai nuo šoko ir skausmo žuvo beveik iškart, trys buvo tokiame šoke, kad juos teko užmigdyti, o likusieji nusibaigė per kitas tris savaites.
 
Lietuvoje taip pat yra buvę panašių atvejų – va kartą jau paaugusiems šuniukams vienas „veisėjas“ uodegas šalino „užveržimo“ pagalba ir pridarė rimtų problemų, kurios nesibaigė gyvūnams net suaugus. Juk jei šuo iki metų amžiaus bijo atsisėti, vadinasi, jaučia šiokį tokį diskomfortą, ar ne?  
 
Daug kas pabrėžia, kad medžiokliniams šunims uodegos kerpamos ne dėl grožio, o kad tie jų nesusižalotų bėgiodami po brūzgynus, tačiau čia atsiranda tam tikrų „neatitikimų“ – pavyzdžiui, iš gana panašių veislių - pointerio, kurtsharo ir langharo - uodega kerpama tik kurtsharui, ilgaplaukiams Veimaro paukštšuniams paliekamos sveikos uodegos, o trumpaplaukių uodegos trumpinamos. Galų gale tarp britų gana populiarūs fokshaundai, kuriems pagal standartą uodegos nekapojamos, dažnai turi bėgioti po krūmingas vietoves ar miškus, tačiau nėra įrodyta, kad jie pernelyg dažnai kenčia dėl uodegų traumų. 
 
Manoma, kad urviniams šunims ilgos uodegos trukdo judėti ribotoje erdvėje (be to, kartais bandant kokį terjerą ištraukti iš urvo, ją galima ir sužaloti), tačiau taksai, taip pat urviniai šunys, visada sėkmingai darbavosi pasipuošę pilnateisėmis natūraliomis uodegomis. Netgi senais laikais ne visiems darbiniams šunims būdavo trumpinamos uodegos ar pjaunamos ausys. Štai Mančesterio terjerai ir foksterjerai – abi panašaus dydžio veislės naudotos žiurkių ir kitų parazitų gaudymui, tačiau Mančesterio terjerų uodega paliekama  natūrali, o foksterjerų – ne. Be to, kiek medžioklinių veislių šunų šiais laikais realiai dirba (medžioja)? Dauguma jų auginami kaip numylėtiniai ir nenaudojami nei medžioklei, nei tarnyboms, tad jiems negresia didelis pavojus susižaloti uodegą. 
 
Klausant teiginio, kad ilgaplaukiams šunims, tokiems kaip bobteilai ar Jorkšyro terjerai, pilnai paliktos uodegos pridaro higienos problemų (po tuštinimosi ant jų plaukų lieka fekalijų likučių), kyla logiška mintis - jei savininkas leidžia atsirasti tokioms problemoms, verta susimąstyti, ar jis yra pakankamai atsakingas ir ar gali auginti ilgakailį augintinį. Be to, pilna vešliakailių „pilnauodegių“ šunų (afganų kurtai, ilgaplaukiai škotų aviganiai - koliai, komondorai, pekinai ir pan.), kurių savininkai sugeba kuo puikiausiai pasirūpinti jų higiena. 
 
Sakoma, kad sarginiams šunims uodega ir ausys kerpami tam, kad užpuolikas negalėtų už jų sugriebti. Ar bandėte kada stverti už uodegos supykusiam dobermanui? Ar bent kilo toks noras?.. 
 
Už uodegų trumpinimą kovojantys asmenys teigia, kad šunys, ypač didesnių veislių, dažnai susižaloja uodegas. Tačiau dauguma tų sužalojimų nėra sukelti natūralios šuns elgsenos. Iš tiesų nelaimingi atsitikimai su uodegomis nėra tokie masiškai paplitę, kaip kartais norima įrodyti. Be to, jei ankštame bute gyvenantis didelis šuo kenčia nuo grėsmės nusilaužti savo puošmeną, verta gerai pagalvoti, ar tokiam gyvūnui tokioje vietoje yra gera gyventi – galbūt, prieš įsigyjant šunį, reikėtų gerai apsvarstyti savo galimybes. Kaip paskutinis atsakomasis „smūgis“ tokiai uodegų traumų prevencijai yra siūloma galūnių amputacija, kuri turėtų apsaugoti šunį nuo kojų sužalojimų. 
 
Uodega – svarbus bendravimo atributas. Jos dėka šuo išreiškia savo emocijas ir gali susikalbėti tiek su gentainiais, tiek su šeimininku. Atlikus įdomų eksperimentą (tyrėjai - S.D.A. Leaver ir T.E. Reimchen), kuriame naudoti įvairių ilgių uodegos modeliai ir tirta kitų šunų reakcija į juos, paaiškėjo, kad šunys į trumpauodegius gentainius žiūri įtariau ir prie jų artinasi atsargiau (ypač mažųjų veislių atstovai). Tyrimo išvadose rašoma, kad šunys be uodegų dažniau atsiduria konfliktinėse situacijose dėl „nesusikalbėjimo“ su gentainiais. Uodega ne tik bendravimo organas – kai kurios veislės jas naudoja kaip vairą plaukdamos ar kaip pusiausvyros organą bėgdamos, tad aktyvūs šunys kirpta uodega gali būti ne tokie vikrūs ir greiti kaip „neapkarpyti“ bendraamžiai. 
Uodega – šuns stuburo tęsinys. Uodegos pagrindo raumenys atsako ne tik už jos vizginimą, bet ir už žarnyno funkcionavimą. Uodegos nukirtimas akivaizdžiai turi įtakos šiems raumenims, sukeldamas jų atrofiją ir degeneracija ir gali lemti išmatų bei šlapimo nelaikymą ar išvaržas (kita galima šių problemų priežastis – nugaros nervų pažeidimai). Rizika įgyti šlapimo nelaikymą itin didelė sterilizuotoms beuodegėms kalėms. Tokios veislės kaip bokseriai, itin imlios tarpvietės išvaržoms, o rotveileriai, dobermanai ar bobteilai dažniau kenčia nuo šlapimo nelaikymo. 
 
Ausų kupiravimas – gana sudėtinga operacija. Reikia nepamiršti rizikos, susijusios su anestetikais ar infekcijos galimybės ir skausmo - tai, kad šunys negali kalbėti, dar nereiškia, kad jie nejaučia skausmo. Ausų trumpinimo šalininkai dažnai teigia, kad jei tokia „praktika“ laikoma skausminga ir nepriimtina, tai vertėtų uždrausti ir šunų kastraciją bei sterilizaciją. Tačiau dažnai pastarosios operacijos būna būtinos mediciniškai, taip pat apsaugo šimtus gyvūnų nuo atsidūrimo prieglaudose ir numarinimo. 
 
Blogiausia, kad ausų operacija neužtikrina, kad jos tikrai stovės - ausys gali laikytis netaisyklingai, gali iškrypti jų forma ar padėtis, pats jų formavimo periodas kartais užtrunka itin ilgai. Kai kuriems šunims ausis tenka perkirpti. Kai kurie šunys po ausų kirpimo visą likusį gyvenimą kenčia fantominius skausmus. Yra užuominų, kad ausų kirpimas gali turėti įtakos pusiausvyrai – atrodo, kad šunys kirptomis ausimis karštyje dažniau vinguriuoja, suklumpa ir panašiai – kai kas tai sieja su pakitusia kraujo cirkuliacija ausyje, tačiau rimtų šios problemos tyrimų nėra. Teiginio, kad ausų kirpimas pagerina klausą, kol kas dar niekas neįrodė. 
 
Sakantiems, kad ausų kirpimas apsaugo nuo infekcijų, natūralių ausų šalininkai ramiai atrėžia, jog tokie šunys kaip taksai ar basetai turi ilgas nulėpusias ausis, tačiau jiems juk profilaktikos sumetimais niekas nieko nekerpa. Tinkamai prižiūrimų gyvūnų ausų sveikata nepriklauso nuo jų dydžio. Valyti nešvarumus iš ausų yra šeimininko darbas, nesvarbu, ar to šuns ausys velkasi žeme, ar yra trumpos ir stačios, o pats ausų kirpimas – kiek perdėtas prevencijos metodas. Be to, ausies nupjovimas pašalina apsauginį „barjerą“, kuris ausies landą saugo nuo dulkių, purvo ir pan. nešvarumų patekimo. Nereikia nupjautų ausų lyginti su natūralių stačiaausių atributais – pastarieji turi visas apsaugines dalis. 
 
Sandros Štabokaitės nuotrauka
 
PANAŠŪS STRAIPSNIAI