ĮDĖTI SKELBIMĄ
Gyvenimo ir mirties lenktynės. Balto istorija
Agnė Dvylaitytė
 
Daug kinkinių šunų mylėtojų svajoja bent viena akimi žvilgtelėti į Iditarod lenktynes - jau nekalbant apie dalyvavimą jose. Šios lenktynės skirtos paminėti bene garsiausiam roges tempiančių šunų žygiui – 1925 metų gyvenimo ir mirties lenktynėms, kuriose gelbėti Nome miestelio (Aliaska) gyventojai. Dauguma jose dalyvavusių šunų priminė paprasčiausius mišrūnus, tačiau jie pasižymėjo itin dideliu atkaklumu ir ištverme. Žygis, kuriame jie dalyvavo, taip pat nebuvo paprastas pasibėgiojimas – tai buvo sunki kova su stichija, gelbstint žmonių gyvybes. Garsiausi šio žygio šunys – Balto bei nepelnytai primirštas Togo. 
 
 
Epidemija Nome miestelyje
 
1925 metų sausio 20 dieną po įšalusią Aliaskos žemę su pagalbos prašymu sklido radijo signalai iš Nome – ten prasidėjo difterijos epidemija. Difteriją sukelia bakterija, kuri gamina labai stiprų toksiną. XIX a. ši liga buvo dažniausia vaikų mirties priežastis. Susirgusieji gydomi serumu, kuris neutralizuoja difterijos nuodą. Nome serumo nebuvo, be to, ten gyveno tik vienas gydytojas Curtis Welch, jis ir diagnozavo ligą bei radiju skubiai kreipėsi dėl pagalbos. Paaiškėjo, kad arčiausiai serumo yra Anchorage miesto ligoninėje, bet toji vieta – už 1600 kilometrų... Žiema, visi orlaiviai užšalusiais varikliais, išmontuoti, vandenynas pasidengęs ledu – laivu nepriplauksi, artimiausia traukinių stotis nutolusi daugiau kaip 1100 km, temperatūra sparčiai krito, prasidėjo pūgos... Nome miestelis buvo visiškai izoliuotas nuo aplinkinio pasaulio. 
 
Per dieną trys vaikai mirė, o kitų savijauta buvo labai bloga. Paaiškėjo, kad technika nepajėgi išspręsti visų problemų. Aliaskos gyventojams – kaip senais laikais - teko pasikliauti... šunimis. Buvo nuspręsta, kad dalį kelio serumas bus gabenamas geležinkeliu, o likusį (beveik 1000 km) – šunų kinkiniais. Žurnalistai rinko visas žinias apie „Didžiąsias lenktynes“, o jų skelbiamos naujienos greitai pavirto jaudinančiu pasakojimu apie tolimosios šiaurės dramą.
 
 
Pašėlusi estafetė
 
Sausio 27 dieną Nenaną pasiekė traukinys su serumu. Tada prasidėjo neįtikėtina estafetė, kurioje dalyvavo apie dvidešimt geriausių Aliaskos kajūrų, tiek indėnų, tiek baltųjų. Iš Nenanos pajudėjo pirmasis kinkinys, prižiūrimas kajūro Shannon. Kelionės pradžia nežadėjo nieko gero – oro temperatūra sparčiai krito... Galų gale serumas buvo pristatytas į Tolovaną, esantį 85 km atstumu nuo Nenanos. Ten roges su serumu perėmė kajūras Kalland. Jis įveikė 50 km ir pasiekė Manley Hot Springs, kur jo laukė kitas kinkinio varovas - Dan Green. Green serumą gabeno 45 km iki Fish Lake, judėdamas maždaug 14,5 km per valandą greičiu. Iš D. Green serumą perėmė Johnny Folger ir gabeno apie 40 km, kol perdavė jį Sam Joseph (55 km), tas - Titus Nikolaj (40 km), šis - Dave Corning (50 km). Vėl pradėjo snigti, kilo vėjas, tačiau kajūrai nesustojo – estafetę tęsė Harry Pitka (50 km), Bill McCarty (45 km) ir Edgar Nollner (40 km). Serumas, nepaisant apsauginio įpakavimo, nuolat užšaldavo, nors „stotelėse“ būdavo atitirpinamas. Sausio 30 dieną Galenoje Edgar Nollner serumą perdavė savo neseniai vedusiam broliui George. Jaunas indėnas, čiuoždamas per įšalusią dykynę, nuolat dainavo meilės dainas. Beveik visus 50 km jis bėgo greta šunų, nes pora jų nušalo galūnes. Taip serumas pasiekė Tommy Patsy (60 km), indėną Jackscrew (65 km), Victor Anagick (55 km) ir Myles Gonangnan (65 km). Šis serumą perdavė H. Ivanoff, kuris sausio 31 dieną jį perleido norvegui Leonhard Seppala. 
 
 
Pamirštas herojus Togo
 
Daug kas mano, kad tikrasis žygio herojus – Togo, vedęs kinkinį įveikiant ilgiausią ir pavojingiausią estafetės dalį. Togo buvo L. Seppala šuo, gimė jis 1913 metų spalį, juodos, rudos ir  pilkos spalvų, gana nedidelis – svėrė apie 22 kg. L. Seppala ir šio šuns vedamas kinkinys svarbaus krovinio pasitikti tąkart išvyko iš Nome. Per tris dienas jie įveikė 274 km ir sausio 31 dieną perėmė serumą iš H. Ivanoff. Grįžtant temperatūra siekė −34 °C, pūtė stiprus vėjas. L. Seppala privalėjo priimti sprendimą – arba keliauti greitesniu maršrutu, tačiau atviru ledynu, arba daryti didelį lankstą. Kajūras pasirinko greitesnį, bet pavojingesnį variantą. Nakties tamsa ir pūga L. Seppalai neleido nieko gerai įžiūrėti, tačiau Togo net tokiomis sąlygomis orientavosi puikiai. Tai buvo įgudęs rogių šuo – drąsus ir stiprus, paklusnus ir turintis išskirtinį gebėjimą ne tik rasti kelią, bet ir nujausti pavojų. Kiekvienas komandos šuo labai svarbus, tačiau lyderis nulemia kelionės baigtį. Kinkinys bėgo per lūžinėjantį ledą, kirto kalnus, kol įveikęs 420 km pasiekė sekančią stotelę Golovine. Ten laukė Chralie Olsen, kuris serumą ir perdavė garsiausiajam „estafetės“ kajūrui Gunner Kaasen. Iškart po „estafetės“ L. Seppala šunys pabėgo paskui šiaurės elnius, bet po to sugebėjo parsirasti namo. 
 
L. Seppala nesuprato, kodėl Togo (beje, aktyviai dalyvavusį kinkinių šunų lenktynėse ir gan intensyviai naudotą kaip reproduktorių) spauda visiškai apleido, o žvaigžde paskelbė daug mažiau kelio ir sunkumų įveikusį Balto... 
Togo buvo užmigdytas 1929 m. gruodžio 5 dieną, būdamas 16 metų amžiaus. 
 
 
Numylėtinis Balto
 
Garsiausias „Didžiųjų lenktynių“ šuo – rudaakis juodos spalvos su baltomis žymėmis šuo, vardu Balto. Tiksli jo gimimo data nežinoma (tai buvo 1919 arba 1922 metai), manoma, kad tai buvo arba Sibiro haskis, arba pusiau haskis, pusiau vilkas. Pavadintas jis Samuel Johannesen Balto (garsaus keliautojo bei nuotykių ieškotojo) garbei. 6 mėn. amžiaus Balto buvo iškastruotas. 
Balto buvo vienas iš L. Seppala šunų. Niekas netikėjo, kad jis būtų geras kinkinio lyderis, tačiau šioje kelionėje jis įrodė, kad yra ne iš kelmo spirtas. Jis sugebėjo apsaugoti kinkinį nuo įgarmėjimo į upę, vesti jį siaučiant didelei pūgai – jos metu G. Kaasen teigė negalėjęs įžiūrėti rankos, prikištos prie veido. Vėjas buvo toks stiprus, kad vienu metu į orą pakėlė visą kinkinį ir apvertė roges. Šunis pavyko išnarplioti, tačiau prapuolė serumas. G. Kaasen plikomis rankomis kapstėsi po sniegą, kol vėl rado krovinį ir galėjo tęsti kelionę. Netoli kelionės tikslo G. Kaasen užmigo rogėse – tačiau Balto vis viena teisinga kryptimi vedė kinkinį. 
 
1925 metų vasario 2 dieną G. Kaasen kinkinys įbėgo į Nome gatves. Maždaug 1000 km ilgio kelias gabenant krovinį buvo įveiktas per 127 valandas. 
 
Balto veikiai išgarsėjo visame pasaulyje. Dvejus metu po šios garsios kelionės Balto ir jo kinkinio draugai klajojo po žemyninę JAV dalį kaip šou dalis. 1925 metų gruodžio 17 dieną Niujorko Centriniame parke atidengta Balto statula. Jos atidengime dalyvavo ir pats herojus. Net praėjus daugeliui metų po statulos sukūrimo ji vis dar blizga kaip nauja – taip yra dėl to, jog ji nuolat glostoma vaikų. 
 
 
Legenda gyva
 
Deja, Balto ir jo bendražygių šlovė buvo trumpalaikė. Kinkinys buvo parduotas. 1927 metais vienas Klivlendo verslininkas George Kimble apsilankė kažkokiame Los Andželo muziejuje ir ten aptiko už nedidelį mokestį demonstruojamus šiuos šunis. Verslininką, kuris puikiai žinojo šių šunų istoriją, papiktino, kad jais nebuvo rūpinamasi – kaip teigiama, jų būklė buvo „itin prasta“.
Šunis nuspręsta išgelbėti - išpirkti. Pagalbon pasitelkta žiniasklaida ir... mokiniai. Jie rinko pinigus gamyklose, parduotuvėse, viešbučiuose, taip pat kiekvienas iš savo pusės paaukojo po 20 pensų. Per 10 dienų buvo surinkta beveik visa reikalinga suma, o trūkumą padengė Western Reserve veislynas. Už surinktus 2000 dolerių šunys buvo išpirkti.
 
1927 metų kovo 19 dieną Balto ir jo kompanionai (Tillie, Fox, Sye, Billy, Old Moctoc ir Alaska Slim) atkeliavo į Klivlendą. Ten juos pasitiko triumfuojančių miestelėnų paradas. Šunys apgyvendinti Brookside zoologijos sode. Pirmąją dieną juos aplankė 15000 žiūrovų. 
 
1933 metų kovo 14 dieną Balto, beveik apkurtęs, aklas ir sergantis galinių kojų artritu, buvo užmigdytas. Iš jo palaikų pagaminta iškamša, kuri dar ir dabar stovi Klivlendo Gamtos istorijos muziejuje. Ten pat galima pamatyti ir filmą apie šį šunį bei kitus jo kinkinio narius.
 
1955 metais apie Balto sukurtas animacinis filmas. Šiandien Aliaskos mokiniai nori parsigabenti Balto į jo gimtąją valstiją - jo kūną perkelti į Iditarod rogių šunų muziejų. Klivlendo gyventojai, savaime suprantama, herojaus nenori atiduoti, motyvuodami tuo, kad daugiau kaip pusę savo gyvenimo jis praleido šiame mieste.  
 
Aliaska 1959 m. tapo JAV dalimi, o skrydžių lėktuvais šaltas oras jau nebegalėjo sustabdyti. Didžioji rogių šunų era baigėsi. Tačiau dar yra žmonių, kurie tiki, kad jokie sniegomobiliai nepranoks bendro žmonių bei šunų darbo. Dėl to 1973 metais D. Page, J. Redington ir kiti savanoriai nusprendė prisiminti garsiąsias „Vilties lenktynes“ bei pagerbti jų dalyvius – organizuoti šunų kinkinių varžybas. Nuo tada Iditarod lenktynės rengiamos kasmet. Jas globoja Tarptautinė roginių šunų federacija (International Federation of Sleddog Sports, IFSS). Šios lenktynės ne tik mena 1925 metų įvykius – jos primena ir apie tikrąją Aliaskos dvasią, toje teritorijoje gyvenančius žmones bei jų šunis, kurių ištikimybė ir ištvermė padėjo užkariauti Tolimąją Šiaurę. 
 
Wikipedia nuotraukoje - Balto statula Niujorke. 
PANAŠŪS STRAIPSNIAI