ĮDĖTI SKELBIMĄ
Tas paslaptingas žodis „socializacija”

 

Į klausimą atsako šunų elgsenos specialistė  Živilė Čepulienė.

 

Kl.: Tiek patyrę, tiek pradedantys šunų augintojai dažnai kalba apie socializaciją, teigdami, jog šuniukui ji būtina. Kas tai? Kaip teisingai socializuoti šuniuką?

 

Ats.: Socializacija, tai tema apie viską ir kartu apie nieką, tad - tiesą pasakius – ilgai galvojau, ką apie ją papasakoti. Pradėkime nuo oficialaus žodžio paaiškinimo pagal tarptautinių žodžių  žodyną:

 

Socializacija - (lot. socilais-visuomeninis), individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe.

 

Nors čia kalbama apie žmones, šis terminas nuolat minimas ir visų, laikančių šunis. Esu įpratusi bet kokį veiksmą vertinti tiek iš gerosios, tiek iš blogosios pusės, tad ir dabar norėčiau pakalbėti apie skirtingus socializacijos aspektus.

 

Šunys jau labai senai tapo neatsiejama daugelio žmonių gyvenimo dalimi. Net jei Jūs šuns nelaikote, jų net nemėgstate, vis tiek vienaip ar kitaip susiduriate su šiais keturkojais – šuo, kaip kontaktinis žmogaus palydovas, nuolat gyvena socialiniame žmogaus pasaulyje ir savitai jį įtakoja, o tas pasaulis, žinoma, taip pat labai įtakoja šunį. Dalykai, kurie nuo seniausių laikų buvo savaime suprantami, dabar gavo specialų pavadinimą ir apie juos imta daug kalbėti, tarsi tai būtų kokia naujovė.

 

Kam reikalinga socializacija ir kaip ji vyksta?

 

Socializacija vyksta rodant šuniui kuo daugiau jį supančio pasaulio ir supažindinant jį su įvairiausiais reiškiniais, garsais, kvapais, vietomis, žmonėmis, kitais gyvūnais. Pasivaikščiojimas gatvėse, palakstymas su kitais šunimis, kelionės visuomeninėmis transporto priemonėmis, buvimas viešo susirinkimo vietose yra socializacija. Ja siekiama, trumpai tariant, kad šuns buvimas tokiose vietose sukeltų kiek įmanoma mažiau streso šuniui, šeimininkui ir kitiems žmonėms. Socializacija reikalinga tam, kad šuo išmoktų į visas mūsų gyvenimo situacijas reaguoti kaip į savaime suprantamas ir gražiai elgtųsi. Net jei Jūs su bičiuliu ar kaimynu tiesiog išėjote pavedžioti savo šunų – Jūs juos jau socializuojate!

 

Paprastai mieste gyvenančio šuns tiesiog neįmanoma nesocializuoti! Šuo savaime prisitaiko prie šeimininko gyvenimo ritmo ir tas socialinis  pulsavimas tampa jo gyvenimo dalimi.

 

Socializacija kaip vaistas

 

Deja, yra daugybė šunų, kuriems naujos situacijos kelia didžiulį stresą. Jiems labai sunku prisitaikyti prie naujų vietų, didesnio žmonių skaičiaus. Mūsų kasdienybė - mašinos, gatvės, žmonės - jiems kelia siaubą. Tada socializacija tampa galingu ir labai efektyviu vaistu. Šuniui tikslingai rodant, atsargiai „įvedant” jį į naujas situacijas, gaunami puikūs rezultatai. Nevaldomi, itin stresuojantys šunys, gali tapti puikiais šeimos šunimis, bet tam reikia nemažai pastangų ir kantrybės: būtina šunį visur imti kartu, vedžioti po nepažįstamas, nematytas vietas, tuo pačiu užtikrinant, kad naujos situacijos jo neužgaus ir dar labiau neišgąsdins, o gal net bus malonios. Socializacija, jei ji atliekama labai kantriai ir tikslingai, šiuo atveju duoda tikrai gerus rezultatus. Jos dėka visiškai neprognozuojamus, sunkaus būdo šunis galima paversti visai sugyvenamais. Šuns sugebėjimas prisitaikyti prie žmogaus gyvenimo yra stebėtinas ir puikus dalykas - tik kartais jam reikia padėti.

 

Tamsioji socializacijos pusė

 

Labai norėtųsi, jog žmonės suprastų: jei jau šuniui labai reikia socializacijos (ne tada, kai šuniukas pirmą kartą kažką pamatė, jam smalsu, bet iš pradžių truputį nejauku), kai tenka tikslingai dirbti su skanėstais, pratinant prie žmonių, mėnesių mėnesiais mokyti nestresuojant vaikščioti gatve, nepabėgti išgirdus kokį „baisų” garsą ir pan. - tai jau bėda. Tokiu atveju turime ne normalų šunį, o šunį su vienokiu ar kitokiu elgsenos sutrikimu, kuriam gydyti naudojama socializacija.

 

Paprastai nėra reikalo kažkaip specialiai šunį socializuoti - jis savaime prisitaiko. Baisu, kai po ilgo socializacijos proceso „sutvarkyti” šunys pristatomi kaip visiškai normalūs ir net tinkami veisti. Socializacijos blogybė mano požiūriu yra viena - ji lyg pudra užpurduoja psichikos trūkumus ir po kelerių metų silpnos psichikos, bet gerai socializuotas šuo, gali būti pristatytas kaip puikus reproduktorius ar reproduktorė!

 

Tad socializaciją reikia vertinti indvidualiai – puiku, kai ji konkrečiam gyvūnui padeda gyventi be streso, bet galvojant apie veisimą socializacija gali tapti blogybe. Ją reikia vertinti kaip vaistą, kuris naudojamas nepageidaujamai elgsenai „taisyti”.

 

Didžioji dalis šunų baimų yra įgimtos ar atsiradę dėl nelabai tvirtos nervų sistemos. Dažni verkšlenimai apie tai, kad šuniukas gyveno sunkų gyvenimą, buvo gąsdintas, muštas ir pan., tėra naivūs pasiteisinimai, nes stiprų šunį yra nepaprastai sunku „sugadinti”.

 

Tegul socializacija būna pagalba šuniui, pagalba žmogui, bet tegul netampa pudra, kuria maskuojamos psichikos ydos, vėliau persiduosiančios bailaus šuns palikuonims.

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI