ĮDĖTI SKELBIMĄ
Nacionalinis Japonijos paminklas – šiba inu

Vaiva Žostautė

 

Kan'i. Ryosei. Soboku. Į šiuos tris japoniškus žodžius telpa tai, kuo mažas, nurudusios žolės spalvos šunelis pavergia žmonių širdis.

 

Žodis „Kan‘i“ – kartais verčiamas kaip „dvasinga drąsa“ ir reiškia narsumą, gerai subalansuotą charakterį bei pasitikėjimą savimi.

 

„Ryosei“ tai gera prigimtis, ištikimybė ir paklusnumas.

 

„Soboku“ – reiškia natūralų sielos grožį ir pasireiškia per nuoširdumą, spontaniškumą bei džiaugsmingumą.

 

Štai toks yra mažylis šiba inu, mažiausias iš šešių japoniškų veislių.

 

Japonų šunys

 

Nors japoniškų šunų veislių yra daugiau nei šešios, tik akita, kai, kišu, ainu, šikoku ir šiba yra pripažintos nacionalinėmis veislėmis. Visi šie šunys Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) yra priskiriami V grupei – špicams ir primityvaus tipo veislėms ir 5-ajai grupės sekcijai – Azijos špicams ir giminingoms veislėms. Nuo seniausių laikų šie šunys gyveno kartu su medžiotojais – matagi – ir padėdavo medžiojant įvairius laukinius gyvūnus. Šių šešių veislių atstovų išvaizda panaši – tai kvadratinio formato šunys, turintys pleišto formos galvas, mažytes stačias trikampes ausis, tipiškus snukučius, tankų kailį ir ant nugaros užmestas uodegas. Jie pasižymi atsparumu įvairioms gamtinėms sąlygoms, yra ištvermingi, orūs, savimi pasitikintys šunys. Pagrindinis šių veislių tarpusavio skirtumas yra jų dydis. Didžiausieji – akita inu – siekia iki 66 centimetrų, o mažiausieji – šio straipsnio herojai šiba inu – vos 40 cm.

 

                      1928 metais Japonijoje įkurta organizacija, skirta Japonijos nacionalinių veislių išsaugojimui nuo išnykimo (Nippo). Tais pačiais metais įvyko ir pirmoji Japonijos šunų paroda.

 

1936 – aisiais šiba inu, kaip ir kitos penkios veislės, paskelbta gyvuoju nacionaliniu Japonijos paminklu.

 

Šibos istorija

 

Šiba inu yra bene seniausia iš japoniškų veislių. 7000 metų prieš mūsų erą šių šunų protėviai atkeliavo į Japoniją kartu su pirmaisiais atvykėliais. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, jog tuo laikotarpiu Japonijoje gyvenę žmonės augino ir nedidelius – maždaug 40 centimetrų ūgio – šunis. Trečiajame amžiuje prieš mūsų erą į dabartinę Japoniją nauji atvykėliai atsivežė ir savo šunis, kurie kryžminosi su vietiniais keturkojais. Taip atsirado šunys, pasižymėję smailiomis stačiomis ausimis bei susuktomis arba pjautuvo formos uodegomis.

 

19-ame amžiuje į Japoniją pateko angliškos šunų veislės, kurios kryžminosi su šiba inu. Vis dėl to kaimo vietovėse šiai veislei pavyko išsaugoti savo grynumą.

 

Šalia žmogaus daugybę amžių gyvenusios šibos su realia išnykimo grėsme susidūrė... apie 1920-uosius metus. Visi dabartiniai veislės atstovai yra kilę iš trijų tuo metu išlikusių linijų – Sanin šibų, Šinšu šibų ir Mino šibų. Antrasis Pasaulinis karas bei po jo (1959 metais) prasidėjęs šunų maro protrūkis negailestingai retino šibų gretas ir tik Šinšu šibų skaičius buvo pakankamas tolimesniam veislės atkūrimui. 1934 metais parengtam japoniškam šiba inu standartu didelę įtaką  darė būtent Šinšu linijos šunys.

 

Už Japonijos ribų daugiausia vadovaujamasi Tarptautinės kinologų federacijos (FCI) 1992-aisiais parengtu veislės standartu. Jis labai artimas japoniškajam, tačiau veisėjai visame pasaulyje linkę šiba inu standartą vertinti paraidžiui, o Japonijoje tiek veisiant šiuos šunis, tiek teisėjaujant parodose labai svarbu neužmiršti trijų pagrindinių jau minėtų šiba inu savybių - kan'i, ryosei ir soboku.

 

Pavadinimas

 

Iki šiol nėra visiškai aišku, iš kur reikėtų kildinti šiba inu pavadinimą. Vieni teigia, kad jų pavadinimas kilo iš žodžio, reiškiančio krūmynus - nes šibos juose medžiodavo. Kiti sako, jog šibomis šunys pavadinti dėl tų krūmokšnių spalvos – neva rudenį nurudę krūmai ir lapai primena šibų spalvą. Tretieji gi tvirtina, jog žodis „šiba“ reiškia tiesiog „mažas“, na o žodelis „inu“ japoniškai reiškia „šuo“. Aišku viena – šiba inu yra vienintelė nacionalinė Japonijos veislė, kurios pavadinimas nesiejamas su jokios šios šalies vietovės pavadinimu.  

 

Išvaizda

 

Vos pamačius šibą pasidaro akivaizdu, jog šie šunys itin atsparūs sudėtingoms klimato sąlygoms. Jų kailis ir pavilnė tankūs, mažos ir stačios ausys saugo šilumą, ilgas snukutis sušildo įkvepiamą orą, o pūsta uodega puikiai tinka užsikloti nosiai, miegant susisukus į kamuoliuką. Nuo seniausių laikų padėję žmonėms medžiojant ne tik smulkius gyvūnus bei paukščius, bet ir tokius didelius gyvūnus kaip šernai ar net meškos, šie šunys ir dabar išliko judrūs, tvirtų kaulų, raumeningi ir kompaktiški, tuo pačiu – elegantiški. Jų dantys tvirti, nosis juoda, o stačios smailios ausytės pasuktos į priekį. Šibų akys tamsios, trikampės. Patinų ūgis ties ketera – apie 40cm, kalių – apie 37.

 

Šibos būna kelių spalvų – raudonos, juodos su įrūdžiu arba sezamo (juodų ir baltų plaukų mišinys), juodo sezamo (daugiau juodų nei baltų plaukų) arba raudono sezamo spalvos (kailio pagrindas raudonas, tačiau yra juodų plaukų). Tiesa, sezamo spalvų šibų šunų parodose retai tepavyks sutikti. Pasak šių šunų veisėjo Vytauto Baranausko (veislynas „Žara“), labai retai pasitaiko taisyklingo sezamo – išsidėsčiusio tolygiai ant viso kūno – spalvos  šibų.

 

Kokios spalvos bebūtų šiba inu veislės šuo, jis privalo turėti urajiro – baltas žymes aštuoniose vietose: abipus snukio, ant skruostų, apatinio žandikaulio, kaklo, krūtinės, pilvo, pauodegio bei vidinės kojų dalies. Tiesa, šiba inu mažylių snukučiai būna juodi, šuniui augant jie nušviesėja.

 

Charakteris

 

Mažasis medžiotojas šiba inu pasižymi sumanumu, savarankiškumu, nepriklausomu charakteriu, taip pat yra žinomas kaip turintis „selektyviąją klausą“, t.y. neretai girdintis tik tas komandas, kurias jam tuo metu „patogu“ girdėti. Tuo pačiu šiba inu yra ištikimi, guvūs, džiaugsmo kupini šuneliai. Medžiotojo instinktai šiuose šunyse vis dar gyvi – kaimynų vištos, naminiai graužikai bei katės netruks tuo įsitikinti. Tiesa, pačios šibos, daugelio jų augintojų teigimu, labai panašios į kates – itin švarios, bekvapės, prižiūri save prausdamosi letenėlėmis, kurias naudoja ir gaudydamos kamuoliuką ar kitą „grobį“. Dar viena išskirtinė šibų savybė – jų vokaliniai sugebėjimai, pasireiškiantys nebūtinai maloniai. Savo nepasitenkinimą šis senovinis šuo gali reikšti... spiegdamas.

 

Šiba nėra tas šuo, kuris tinka kiekvienam. Pagalvokite, ar jūsų negąsdina špico asmenybė. Nors ir atsparus šaltiems orams, šis šuo negali gyventi lauke. Šibos vieta – namie su žmonėmis.  Taip pat jiems būtina socializacija bei nuosaikus kantraus šeimininko auklėjimas.

 

Džildos Makačinaitės nuotraukos

PANAŠŪS STRAIPSNIAI