ĮDĖTI SKELBIMĄ
Šunys Kinijoje. Draugai ar... maistas?

Vaiva Žostautė

 

Žurnalistas ir šunų mylėtojas Tomas Lapinskas kasmet kurį laiką praleidžia be savo gauruoto augintinio – bobteilo Kilto – nes keliauja į Kiniją, Šaolino vienuolyną, kur mokosi tradicinio kinų kovos meno – ušu – paslapčių. Daugeliui šunų mylėtojų mintys apie Kiniją kelią siaubą ir pasibjaurėjimą, nes neretai susiduriame su teiginiu, jog kinai keturkojus augintinius augina ne medžioklei, apsaugai, sportui ar tiesiog namų džiaugsmui, o... maistui. Tad kokia gi išties šunų padėtis tolimojoje Kinijoje?

 

Tomas Lapinskas: Mao Dzedungo epochoje šunys Kinijoje buvo naikinami tūkstančiais. Šunų auginimas buvo prilyginamas „smulkiai buržuazinei veiklai“. Labiausiai anuomet nukentėjo didžiųjų šunų veislės – Tibeto mastifai, čiau čiau, šarpėjai - pastarieji Kinijoje buvo beveik visiškai išnykę. Tiesa, dalis šunų buvo tikslingai išvežti į Vakarus, tačiau daugelis jų naujose sąlygose prarado tam tikras seniau veislei būdingas savybes.

 

Po pirmininko Mao mirties 1976 m. faktiniu šalies vadovu tapęs Deng Siaopingas įsigijo du miniatiūtinius špicus ir taip iš dalies reabilitavo šunų augintojus Kinijoje.

 

O kokia situacija dabar? Ar kinai gali laisvai auginti šunis?

 

T. L. Devinto dešimtmečio pradžioje įsigaliojo griežtas apribojimas šunų, aukštesnių nei 35 cm ties ketera, auginimui. Didžiuosius šunis, net ir aklųjų vedlius, konfiskavo, o jų šeimininkams teko sumokėti didžiules baudas, siekusias net 5000 juanių (ši suma šiuo metu siektų apie 2500 litų).

 

Naminiams gyvūnams buvo įvestas kasmetinis mokestis ir privaloma registracija. Taigi, ilgainiui miniatiūrinio keturkojo auginimas tapo aukšto materialinio statuso požymiu. Apribojimus iš dalies panaikino tik 2008 metais. Tačiau panašu, kad kinų tai visiškai negąsdina, nes kiekvienais metais Padangių valstybėje naminių gyvūnų padaugėja vidutiniškai 8 proc.

 

Kita vertus, lyginant su žmonių skaičiumi, šunų Kinijoje vis dar nėra daug, ypač didelių, populiariausi išlieka čihuahua, pudeliai, čiau čiau, špicai, toiterjerai, mopsai, sparčiai populiarėja ir laikos, haskiai bei malamutai. Na ir, žinoma, negalima pamiršti pekinų. Cingų dinastijos valdymo metais Kinijoje buvo masinis pekinų kultas. Mažučiai į liūtus panašūs šunys buvo dešimtimis auginami imperatoriaus rūmuose - „Uždraustajame purpuriniame mieste“ - ir visaip lepinami. Žinomi atvejai, net kai jauniklius šunelius sugulovės maitindavo krūtimi. Šiandien pekinas lieka viena populiariausių veislių, beje, Kinijoje jie dažniausiai kiek kitokie, nei mes įpratę matyti Lietuvoje, be to, elgiasi labai oriai ir geriau jų nebandyti glostyti. Šeimininkai perspėja apie tai iš anksto.

 

Šiandien Kinijoje šunis mėgstama rengti drabužėliais, vedžioti į kirpyklą ir specialius keturkojams skirtus grožio bei sveikatos salonus, kurių Kinijoje pilna. Kartą net teko autobuse matyti nudažytą šunį – jį šeimininkė matyt bandė priderinti prie savo plaukų spalvos. Nedidelių veislių šunis kinai mėgsta vežiotis dviračiais ar motoroleriais.

Geras požiūris į naminius gyvūnus Kinijoje nors ir lėtai, tačiau tikrai sugrįžta, ir tai negali nedžiuginti. Deja, Kinijos gatvėse vis dar įprastas vaizdas, kai praeiviai ar patys šeimininkai paspiria po kojomis pasipainiojusį šunėką. Tiesą sakant, palaidi šunys Kinijos gatvėse patys iš anksto aplenkia žmogų, nes jiems, matyt, dažnokai tenka paragauti bato.

 

Kokiai veislė šiandien susilaukia daugiausiai dėmesio Kinijoje?

 

T. L. Viena tokių veislių - Tibeto mastifas. Jis kiek panašus į liūtą ir gali sverti net apie 80 kilogramų. Šiandien toks šuo Kinijoje vertinamas ne mažiau, nei prabangus automobilis ar briliantų vėrinys. Vienas šiandieninių veisėjų Ju Venfa dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, vildamasis sukurti pelningą verslą, nukeliavo į Tibetą, kur ir įsigijo savo pirmąjį šios veislės šunį. Ir neapsigavo. Šiandien jo veislyne šuniukas kainuoja daugiau nei 40 000 JAV dolerių, o tokio gauruoto draugo išauginimas ir dresavimas šeimininkams atsieina dar apie 14,5 JAV dolerių. Žymesni Tibeto mastifų veislynai uždirba vidutiniškai apie 440 tūkstančių JAV dolerių per metus. Jau ką kalbėti apie vadinamųjų Snieginių liūtų (Tibeto mastifo porūšis) pardavėjus. Šie baltos spalvos Tibeto mastifai šiandien itin reti.

Šiandien Kinija eina iš proto dėl šių didžiulių sarginių šunų, ir galo šiai „karštinei“ nematyti. Madinga įsigyti tokius šunis siekiant pabrėžti savo statusą.

 

Tibeto mastifas, be abejo, prabanga, kurią sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas kinas. Įsigyti kitos veislės šunį kur kas lengviau. Jų vardai – Obama, Putinas, Bušas ir pan. Teko skaityti vieno veisėjo interviu, kuriame jis sako, jog šunis valstybių vadovų vardais vadina tik todėl, kad jis išties smaginasi keturkojį kviesdamas „Bušai, Bušai, greitai ateik pas mane“.

Beje vis daugiau kinų įsigyja ir šunis be įspūdingos genealogijos. Šunys kinų kultūroje – turto ir meilės simbolis, tad ir kinų prisirišimas prie šunų tampa vis stipresnis.

 

Kinų veisėjai siekia būti priimti į Tarptautinę kinologų federaciją (FCI), tačiau kol kas jų pastangos bergždžios. Jiems atsakoma dėl to, kad Kinijoje nėra teisės aktų, skirtų gyvūnų apsaugai, vakcinacija menkai paplitusi, o benamiai šunys neretai tiesiog šaudomi ir... naudojami maistui.

 

Tai kinai iš tikrųjų valgo šunis?

 

T. L. Šiaurės Kinijoje niekas šunų nevalgo, o pietų Kinijoje tai savotiškas praeities patiekalas, restoranuose pateikiamas kaip egzotika. Specialiai maistui auginamas šunų veisles gerokai populiariau valgyti ne Kinijoje, o Korėjoje.

 

Daugiausia laiko tau tenka praleisti budistų vienuolynuose, ar juose leidžiama laikyti šunis?

 

T. L. Yra toks senas kiniškas daosų posakis: „Pasitraukti į kalnus, nebendrauti nei su moterimis, nei su šunimis“. Tačiau jo prasmė tikrai neturi neigiamo atspalvio. Turima omenyje, kad reiktų apskritai vengti draugijos ir atsiduoti vienuoliškai praktikai. Tačiau šiandien, kaip ir, matyt, praeityje, šių taisyklių vangiai laikomais. Ne vienas kinas vienuolis neatsispiria pagundai šalia turėti keturkojį draugą. Pavyzdžiui, Šaolino vienuolyne gyvena ne vienas šuo. Šaolino vienuolyno gydytoją nuolat lydi du šunėkai. Dėl jų kailio spalvos (vienas šviesus, kitas juodas) aš juos buvau praminęs In ir Jang.

 

Keletas kitų vienuolyno gyventojų taip pat laiko šunis, teko matyti bobteilą ir auksaspalvį retriverį.  Beje, bobteilai Kinijoje taip pat sparčiai populiarėja ir manau, kad viena to populiarumo priežasčių yra per televiziją dažnai rodoma žasiminga vienos dažų gamintojų firmos reklama, kurios pagrindinis veidas yra būtent bobteilas.

Atskirose Šaolino vienuolyno patalpose gyvenančios budistų vienuolės taip pat yra priglaudę vokiečių aviganę. Beje, ji dažnai nubaido įkyrius turistus. Taip kartą nutiko ir man. Aviganė urgzdama palydėjo mane laiptais žemyn, toliau nuo vienuolyno, o už nugaros buvo girdėti vienuolių moterų juokas, joms patiko, kad šitaip paprastai pavyko atsikratyti „ilganosio barbaro“, kaip kinai mėgsta pravardžiuoti vakariečius.

 

Tomo Lapinsko nuotraukos

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI