ĮDĖTI SKELBIMĄ
Karo šunys
Agnė Dvylaitytė, www.pitbuliai.lt
 
 
Karinių šunų istorija ilga ir marga. Senovėje jie kaudavosi priešakinėse linijose „papuošti“ spygliuotais antkakliais bei metaliniais šarvais. Ispanų konkistadorai savo augintinius siundė ant Pietų Amerikos čiabuvių. Airių vilkogaudžiai buvo apmokinti pulti normanų riterius – pora tokių šunų lengvai įveikdavo raitą karį. Dabar tai visai nepraktiška, kadangi mūsų laikais gyvūnai būtų sunaikinti iš karto. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metu specialiai apmokyti šunys turėjo žudyti japonus, tačiau programa nepasiteisino ir, iššvaisčius milijoną dolerių, jos atsisakyta. 1941–1945 Sovietų Sąjungos šunys turėjo sprogdinti vokiečių tankus, tačiau tai sukeldavo daugiau problemų, negu duodavo naudos.  
 
 
Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu stambūs šunys tempdavo vežimėlius, masyvius ginklus ar net sužeistuosius. Pvz., 1914 m. belgų armija flamandrų buvjė naudojo kaip sunkių kulkosvaidžių tampytojus.
 
 
Mūšio metu šunys perduodavo pranešimus – tačiau kad tiktų tokiai užduočiai, šuo turėjo paklusti dviems šeimininkams. Jie nešiodavo ne tik žinutes, bet ir tampydavo telefono linijas. Kaip pasiuntinius šunis Septynerių metų karo metu naudojo Frydrichas Didysis. 1914–1918 tarptautinės pajėgos šunis naudojo šunis perduodant svarbius pranešimus.
 
 
Šunys ieškodavo minų. Ši užduotis itin sudėtinga, vienas šuo be pertraukos galėjo dirbti vos 20 – 30 minučių. 
Buvo šunų, „dirbusių“ karo talismanais – kai kurie padaliniai mėgdavo tam tikrų veislių atstovus, kuriuos išgarsindavo koks nors vienas ypatingas šuo. Manoma, kad tokie „talismanai“ pakeldavo karių moralę. JAV pilietinio karo metu apsaugai, pranešimų perdavimams bei kaip talismanai plakatuose naudoti pitbulterjerai.
 
 
Šunys padėdavo susekti snaiperius, bėglius ir priešų karius. Dažnai jie tyliai sekdavo „auką“. Buvo šunų, kurie, aptikę priešą, jį atakuodavo. 1943–1945 JAV jūrų korpusui amerikiečių paaukoti šunys padėjo kovojant su japonais, tuo metu oficialiais JAV Jūrų korpuso šunimis paskelbti dobermanai. Antrojo pasaulinio karo metu šunys-žvalgai Korėjoje ir Vietname JAV kariams padėdavo aptikti pasalas, ginklų talpyklas. 1966–1973 m. Vietname tarnavo 5000 JAV šunų, manoma, kad jie išgelbėjo apie 10000 žmonių gyvybių. Deja, tai nebuvo pakankamai įvertinta - iš Vietnamo į JAV grįžo vos 200 šunų su savo prižiūrėtojais. Likę numarinti ar užmiršti.
 
 
2010 m. JAV karinėje tarnyboje tarnavo 2500 šunų. Vienas šuo per metus kainuoja 40 000 dolerių, visi - maždaug 112 mln. dolerių. Kandahare (Afganistanas) tarnauja 50 šunų, nuo 2005 m. žuvo 2 keturkojai. Šiais metais Kandaharyje šunų ėdalui planuojama išleisti 200 tūkst. dolerių. Tradiciškai populiariausi šunys, naudojami karinėms reikmėms, būdavo vokiečių aviganiai ir dobermanai, dabar populiaresniais tampa mažesni belgų ar olandų aviganiai bei Labradoro retriveriai. Jie užuodžia ir parodo sprogmenis, atlieka kitas funkcijas. Apmokymų metu vienam šuniui paskiriamas vienas žmogus, jie kartu dirba metus ar net ilgiau. Iki 2000 m. „karjerą“ baigę vyresnio amžiaus karo šunys būdavo eutanazuojami, dabar jie gali būti priimami į naujus namus – pirmasis toks buvo Lex, kurio prižiūrėtojas žuvo Irake. 
 
 
Kurt 
 
 
Kariaujant Guame (nedidelė sala, kurią 1944 m. JAV išvadavo nuo japonų okupacijos) dobermanas Kurt išgelbėjo 250 jūreivių, perspėjęs apie japonų karių veržimąsi pirmyn. Kurt pagerbtas natūralaus dydžio granitine statula. Paminkle, ant kurio jis guli, iškalti dar 25 dobermanų, paaukojusių savo gyvybes išlaisvinant salą, vardai. Visi šunys palaidoti netoliese. 
 
 
Stubby 
 
 
1917 m. po  Jeilio universiteto teritorijoją bastėsi benamis šunytis. Tiksli jo veislė nežinoma – manoma, kad jis galėjo turėti pitbulterjero kraujo. Šunelį priglaudė kareivis John Robert Conroy ir davė jam Stubby vardą. Su naujuoju draugu jis kartu dalyvaudavo treniruotėse, išmokė jį įvairių triukų, pvz., „atiduoti pagarbą“. Nieko keista, jog Pirmojo pasaulinio karo metu JAV įsiliejus į įvykių sūkurį Europoje, laivu į Prancūziją J. Robert Conroy nelegaliai lydėjo ir Stubby. Tuo metu Prancūzijoje buvo itin sunku, į amerikiečių kareivius žiūrėta kaip į antrarūšius, vyrai dažnai kentėdavo dėl dujų atakų. Stubby padėjo palaikyti karių viltį ir gerą nuotaiką, o po kelių žygdarbių tapo oficialiu 102-ojo pėstininkų būrio talismanu ir tikru kareiviu, gaunančiu pilną maisto davinio kiekį. 
 
 
Šiam šuniui teko pajusti dujų teikiamą „malonumą“. Po lemtingo apsinuodijimo jis stengdavosi užbėgti nelaimei už akių – lodamas pranešdavo apie dujų atakos pradžią ir skubėdavo slėptis. Gan greit jį pradėjo naudoti ir ieškant sužeistųjų – jis atskirdavo angliškai rėkiančius kareivius ir medikus nuvesdavo pas juos. Argonne jis aplojo, pavijo ir pargriovęs sulaikė vokiečių šnipą. Po visų šių įvykių Stubby buvo suteiktas seržanto statusas. 1918 m. Schieprey mūšio metu Stubby buvo sužeistas atsitraukiančių vokiečių mestos rankinės granatos. Jis gydytas ligoninėje kaip tikras kareivis (iš pradžių – lauko ligoninėje, tačiau dėl rimtų sužeidimų veikiai atsidūrė Raudonajame Kryžiuje), kur ne tik buvo rūpestingai slaugomas – pasirodė, kad šis šuo psichologiškai labai padeda kitiems ten besigydantiems vyrams.
 
 
Prancūzijoje Stubby paleido 18 mėn., dalyvavo 4 puolimuose ir 17 mūšių. Apie jį rašė daugybė laikraščių, po karo grįžęs į JAV jis tapo garsenybe, gavo daugybę medalių ir apdovanojimų, dalyvaudavo parodose, konvencijose, lankydavosi Baltuosiuose rūmuose, susitiko su trimis JAV prezidentais, tapo futbolo komandos „Džordžtauno Hoyas“ talismanu.
 
 
Stubby nugaišo nugaišo 1926 m. kovo 16 d., būdamas 9 – 10 m. amžiaus. Savo paskutinius metus jis praleido su John Robert Conroy – kareiviu, sunkiu metu pagailėjusiu benamio šuns. The New York Times jam skirtas nekrologas užėmė pusę puslapio. 1978 m.apie šį šunį pasirodė knyga „Stubby – Brave soldier dog“. Stubby dėka pitbulterjerai kurį laiką buvo pati mėgstamiausia JAV veislė. 
 
 
Jack Brutus
 
 
Stubby išgarsėjo kaip pirmasis oficalus amerikiečių karo šuo, tačiau ir anksčiau buvo tokių garsių gyvūnų. Ispanijos – Amerikos karo metu (1898 metų balandžio-rugpjūčio mėn.) oficialiu Pirmojo Konektikuto savanorių pėstininkų būrio šunimi-talismanu tapo gyvūnas, vadintas Jack Brutus, nors dar jis žinotas kaip „Old Jack“. Šis šuo buvo gerokai didesnis už Stubby. Jack Brutus nugaišo 1898 m. dėl stuburo bėdų ir virškinimo trakto problemų.
 
  
Willie 
 
 
Kažkada gyveno toks generolas Pattonas. Jis buvo didelis gyvūnų mylėtojas, o labiausiai mėgo butlerjerus. Pirmąjį, vadintą Tank, jis nusipirko po Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau paaiškėjo, kad Tank visiškai kurčias – tačiau jis kažkaip jausdavo, kada generolas grįžta namo ir pasitikdavo jį prie durų. Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. kovo 4 d., Pattonas įsigijo bulterjerą „William the Conqueror“, arba Willie. Visą likusį generolo gyvenimą šuo visur keliaudavo drauge su juo. Generolas jį beprotiškai mylėjo ir dėl šios meilės neretai būdavo pašiepiamas – ypač po to, kai augintiniui surengė gimtadienio šventę.  
 
 
1945 m. gruodžio 9 d.  generolas buvo sužalotas automobilio avarijoje – susilaužė kaklą. Jis mirė po 12 dienų. Šuo nusiųstas į JAV ir likusį gyvenimą praleido su generolo žmona ir dukra. Generolo Pattono memorialiniame muziejuje stovi 12 pėdų aukščio Pattono ir Willie statula. 
 
 
Smoky 
 
 
Ne tik dideli šunys tampa herojais. Vienas iš to pavyzdžių – nedidukė Jorkšyro terjerė Smoky, svėrusi 1,8 kg ir buvusi vos 18 cm aukščio, tačiau vis viena išgarsėjusi kaip puikus Antrojo pasaulinio karo šuo. Apleistuose Naujosios Gvinėjos džiunglių apkasuose ji rasta vieniša ir badaujanti. Kariai manė, kad ją paliko japonai, tačiau komandų ji nesuprato nei anglų, nei japonų kalbomis. 
 
 
Kurį laiką ėjusi iš rankų į rankas, galiausiai kalytė už 2 Australijos svarus (6,44 JAV dolerio) atiteko William "Bill" A. Wynne. Ateinančius dvejus metus Smoky kartu su Wynne dalyvavo kariniuose skrydžiuose ir žvalgybos misijose Ramiajame vandenyne. Ji kentė primityvias sąlygas, kentėjo pusiaujo karštį ir drėgmę, miegojo ant antklodės, pagamintos iš žalio veltinio, galėjo valandų valandas praleisti šalia kulkosvaidžio, netgi leidosi parašiutu iš 9,1 m aukščio. Ji ėdė tai, ką valgė Wynne, o kartais gaudavo tik atliekas. Kitaip nei „oficialūs“ karo šunys, ji nesinaudojo medicinine priežiūra ir nesimėgavo subalansuotu maistu, nors modernūs miniatiūriniai šunys šitaip ilgai, rodosi, neišgyventų. Nuostabu ir tai, jog po keturių mėnesių trukmės žygio po koralines salas Smoky neturėjo jokių letenų negalavimų, kurių neišvengdavo daugybė didesnių ir geriau treniruotų šunų. Ji buvo ir vienas pirmųjų oficialiai aprašytų terapijos šunų – tam ypač pasitarnavo tai, jog Wynne ją išmokė gausybės triukų. 
 
 
Viena svarbiausių jos užduočių buvo pagalba tiesiant komunikacinius kabelius Luzono bazėje. Signalui perduoti reikėjo 21 m. telegrafo laido, kuris turėjo būti nutiestas per 20 cm skersmens vamzdį. Bandant tokį darbą atlikti karo sąlygomis, kasinėjimai būtų užtrukę apie 3 dienas, tačiau Smoky jį įveikė per kelias minutes: prie antkaklio pritvirtinę laidą, kariai kalytę paleido bėgti vamzdžiu. Užduotį ji įveikė. 
 
 
Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, Wynne augintinę išsigabeno į Klivlendą. Apie juos rašė laikraščiai. Terapijos šuns karjerą ji tęsė ir po karo, maždaug 12 metų. Smoky nugaišo 1957 m. Viso jos garbei skirti 6 monumentai, paskutinis – 2005 m. lapkričio 11 d. pastatyta natūralaus dydžio bronzinė statula. 
 
PANAŠŪS STRAIPSNIAI