ĮDĖTI SKELBIMĄ
Valų korgiai

Seniai seniai Velso miškuose gyveno žavingų fėjų tauta. Savo dienas fėjos dažnai leisdavo keliaudamos, tačiau jų gležni sparneliai nebuvo tinkami ilgoms kelionėms, o ir pačios fėjos, pasirodo, yra gan tingios būtybės. Vieną dieną susirinkusios miško gyventojos nutarė susikurti sau ristūnus, kurie neštų jas per Velso miškus. Daug galvojusios apie tai, koks turėtų būti šis naujas sutvėrimas, fėjos nusprendė, jog geriausia bus sukurti mažyti šunelį. Taip atsirado maži trumpakojai šunyčiai, savo išvaizda panašūs į lapes.

Kartą fėjų karalius ir karalienė ant savo mažųjų šunų jodinėjo po apylinkes, tačiau karalius netikėtai nukrito nuo savojo „žirgo“. Kol karalienė, nušokusi nuo savo šuniuko, pribėgo padėti savo vyrui, abu gyvūnai – tuo metu dar jaunikliai – spėjo dingti iš karališkosios poros akiračio. Karalius labai susisielojo dėl prarastų šunų, tačiau karalienė jį nuramino sakydama, jog šunis ras žmonės ir šiems jie pasitarnaus dar geriau, negu fėjoms. Ir tikrai – abu mažylius rado vaikai, pradžioj pagalvoję, jog rado lapių jauniklius, ir parsinešė juos namo. Nuo tų senų laikų iki pat šios dienos mažieji lapiškos išvaizdos šuneliai padeda žmonėms ganant gyvulius, o vadina juos korgiais – senu valų kalbos žodžiu, reiškiančiu tiesiog... „mažas šuo“.  

 Karalienės numylėtiniai

Tais legendiniais laikais fėjų karaliai korgius dovanojo žmonėms – šiais laikais Britanijos karališkoji šeima itin prisidėjo prie valų korgių pembrukų populiarinimo. Tiesa, valų korgių yra dvi rūšys – kardiganai ir pembrukai – tačiau šiandien pasakosime apie vieną jų – pembrukus. Su kardiganais pažadame supažindinti kituose žurnalo „Duok leteną“ numeriuose.

Bet grįžkime atgal prie karališkosios šeimos ir korgių. 1933 metais vienai mažai mergaitei tėtis padovanojo korgiuką – istorija būtų niekuo neišsiskirianti, jei ne faktas, jog toji mergaitė, tai dabartinė Anglijos karalienė Elžbieta II. Po kurio laiko karališkuosiuose namuose atsirado dar viena korgiukė ir taip korgiai iki pat šių dienų lydi monarchę. Elžbieta II neretai įamžinama kartu su keletu savo mažųjų augintinių.

 Iš amžių glūdumos

Tiems, kurie netiki fėjiška korgių kilmės versija, pateikiamos ir kelios kitos teorijos. Akivaizdu, kad ši veislė – išties sena. Manoma, kad į Britų salyną atvykdavę vikingai su savimi atsiveždavo ir švedų valhundus – nedidelius, trumpakojus, stačiausius šunis. Jie kergėsi su vietiniais salyno šunimis ir perdavė jiems savo išvaizdą. Pasak kitos versijos, panašūs šunys į Pietų Velse esantį Pembrukšyrą atvyko XII amžiuje kartu su flamandų audėjais, o atvykę maišėsi su vietiniais aviganiais bei špicų tipo šunimis.

XX amžiaus pradžioje korgiai dalyvaudavo galvijų mugėse – šie mažyliai ir dabar puikiai sugeba suvaldyti tie avių, tiek arklių ar karvių bandą. Šiose mugėse korgiai greičiausiai ir buvo pastebėti kinologijos entuziastų. Pirmą kartą parodos ringe korgiai pasirodė 1925 metais – ten dalyvavo fermose dirbę šunys, kurie tąkart nesukėlė didelio žiūrovų susižavėjimo. Tačiau vėliau imta skirti daugiau dėmesio šių šunų eksterjerui ir trumpakojai ėmė sulaukti vis daugiau gerbėjų. 1927 metais vykusioje šunų parodoje valų korgiai pembrukai ir valų korgiai kardiganai buvo pristatyti kaip du atskiri vienos veislės tipai.  

 Tegul trumpos kojytės neapgauna...

Daugelis žmonių, pirmą kartą pamačiusių valų korgį pembruką, negali patikėti, kad prieš juos – veislinis šuo. Korgis atrodo lyg... kaime pas močiutę gyvenantis kiemsargiukas. Beje, į juos korgiai panašūs ne tik savo išvaizda, bet ir atsparumu įvairioms oro sąlygoms, savo ištverme, sveikata, ilgaamžiškumu ir neblėstančia gera nuotaika. Korgiai yra pasiruošę lydėti savo šeimininką visur ir visada, tiek bėgti šalia dviračiu važiuojančio žmogaus, tiek snausti ant sofos prieš televizorių. Nesileiskite apgaunami trumpų kojyčių – korgis nėra nei lėtas, nei tingus šuo. Valų korgiai pembrukai puikiai plaukia, gali įveikti didelius atstumus pėsčiomis.

Korgis, nepaisant savo mažo ūgio, saugos kiemą – piktai aplos galimus įsibrovėlius. O štai svečius įtikins, jog ant stalo esantys skanėstai priklauso būtent korgiui. Savo žavesio bei gudrumo dėka korgiai moka švelniai vynioti aplink mažąjį pirštelį visą šeimą. Būtent dėl savo gebėjimo gauti viską, ko užsigeidžia, valų korgiai pembrukai neretai turi problemų dėl viršsvorio.

Šuo lapės kailyje

 Korgių akys linksmos ir guvios, snukutis panašus į lapės ir dažniausiai šypsosi. Kailis šiurkštokas, su tankia pavilne, kaip ir daugelis šunų veislių, korgiai šeriasi sezoniškai. Jie gali būti rudi, sabalo spalvos, trispalviai ar juodi su įrūdžiu. Pageidautina, kad baltos spalvos būtų ant valų korgio pėdučių, krūtinės bei kaklo.

Šių šunų kūnas ilgas, kojytės trumpos, o ūgis ties ketera siekia 25 – 30 centimetrų ties ketera. Kaip jau minėta, svarbu stebėti, kad korgis nepriaugtų per daug svorio – patinai turėtų sverti 10-12 kilogramų, kalytės 9-11 kg.  

Beje, valų korgiai pembrukai pagal standartą turėtų būti trumpauodegiai. Tačiau šuneliai ilgomis uodegomis taip pat sėkmingai dalyvauja parodose, tai nėra nukrypimas nuo veislės standarto.  

Nuotraukos  Almos Totorytės, veislyno "Gyvatės ašara" korgiai

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI