ĮDĖTI SKELBIMĄ
Amerikiečių Stafordšyro terjeras

 Agnė Dvylaitytė

Tikriausiai nei viena šunų veislė neprilygsta amerikiečių Stafordšyro terjerams apie ją sukurtų mitų ir legendų gausa. Veislė taip pat įtraukta į Lietuvoje galiojantį agresyvių veislių sąrašą, pagrįstai ar ne – spręskite perskaitę straipsnį.

 Istorija

Dabartinės šunų veislės susiformavo tikslingai veisiant šunis konkrečiam darbui - vieni šunys buvo aviganiai, kiti – bandų sargai, treti – skalikai ar paukštšuniai. Dar buvo terjerai, naudoti urvinių žvėrelių medžioklei (lot. terra – žemė) bei žiurkių pjudymui, ir buldogai, arba bulių šunys. Iš pradžių buldogų protėviai turėdavo pagauti ir laikyti bulių (tai dar ir dabar praktikuojama Šiaurės bei Pietų Amerikoje, yra keletas tam skirtų, tačiau Tarptautinės kinologų federacijos – FCI - nepripažįstamų veislių). Vėliau prasidėjo pjudymai – šunys kovodavo su buliais ir kitais stambiais gyvūnais, netgi tikėta, kad nepjudyto buliaus mėsa menkavertė. Bulių pjudymas dėmesio sulaukdavo tiek iš didikų, tiek iš varguomenės. Vis dėl to 1835 m. Anglijoje priėmus „Humaniškąjį įstatymą“ šios kovos buvo uždraustos ir... prasidėjo šunų pjautynių laikai. Šunų kovos tapo itin populiarios, gerėjo jų organizuotumas, buvo parengtos taisyklės, šunis pradėta specialiai šerti, treniruoti, vykdyta kruopšti selekcija. Į pjautynių verslą paprastai įsiliedavo visa šeima. Tokiam „sportui“ stiprūs, tvirtai kandantys buldogai buvo per lėti, tad juos kryžmino su vikriais ir energingais terjerais. „Bull-and-terrier“ (buldogai ir terjerai) veikiai paplito aplinkiniuose kraštuose.  

Prasidėjus Aukso karštinei, ieškodami amerikietiškosios svajonės daugybė europiečių išsikėlė į JAV. Naujakuriai pasiimdavo ir savo augintinius. Pirmieji angliški koviniai šunys Ameriką pasiekė 1850 - 1870 metais. Kovoms skirtus šunis gabeno ne tik iš Anglijos, bet ir iš kitų kraštų (Airijos, Škotijos, Olandijos, Sicilijos ir kitų). Kiekvienoje šalyje vystėsi skirtingi kovinių šunų tipai. Dauguma jų patekę į JAV vienaip ar kitaip „prisilietė“ prie amerikiečių Stafordšyro terjerų protėvių. Žinoma, būtų kvaila manyti, kad visi tokio tipo šunys dalyvaudavo tik kovose. Daugybė jų gyveno namuose kaip numylėtiniai, saugojo ūkius bei padėjo medžioklėje.

Amerikoje Stafordšyro terjerų protėviai vadinti įvairiai – pitbulterjerais, pitbuldogais, jankių terjerais. 1898 metais Chanucy Bennet įkūrė šunininkystės klubą, pavadintą „United Kennel Club“ (UKC, antrasis pagal dydį šunininkystės klubas JAV šiais laikais), o pirmuoju numeriu jame įrašė savo šunį – pitbulterjerą, vardu Bennett`s Ring. Tada patvirtintas veislės standartas, parengtos oficialios kovų taisyklės, tačiau laikui bėgant pitbulterjerai pradėjo plisti ne tik kaip kovotojai. Šių šunų mėgėjų skaičius vis augo, tad ir Amerikos šunininkystės klubas (AKC, Tarptautinės kinologų draugijos atitikmuo JAV) buvo priverstas pripažint populiarią veislę, tačiau nesutiko registruoti jos pitbulterjerų vardu. 1930 metais buvo pasiūlyta šiuos šunis registruoti amerikiečių bulterjerų pavadinimu, tačiau toks sumanymas atmestas, nes bulterjerų klubas jau egzistavo – būtų buvę pernelyg daug painiavos. Galų gale 1935 metais AKC sutiko šiuos šunis užregistruoti kaip Stafordšyro terjerus.

1936 metais AKC suformavo komitetą, skirtą parengti Stafordšyro terjerų standartui. Pirmojo Stafordšyro terjero pavyzdžiu išrinktas garsaus veisėjo John Louis Colby pitbulterjeras Primo. Būtent jo fotografija ir iliustravo standartą. Colby šeima, dėkinga už tai, kad iš daugybės šunų išrinktas jų augintinis, savo šunis pradėjo registruoti AKC kaip Stafordšyro terjerus, tačiau tuo pačiu pasiliko ir UKC nariais. Beje, bėgant metams, Colby liovėsi šunis registruoti AKC ir jie vėl tapo pitbuliais.  

 Būdas

Stafordšyro terjeras spinduliuoja ramybę ir patikimumą – jis nėra bailus, žino savo vertę ir niekam nesiruošia jos įrodinėti. Nors ši veislė turi „rimto“, „kieto“ šuns įvaizdį, tai linksmas, žaismingas gyvūnas, dažnai pokštaujantis iki pat senatvės. Labai trokšta įtikti šeimininkui.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras su žmonėmis turi būti džiugus, jis negali bijoti, elgtis droviai ar agresyviai. Šių šunų protėviai nebuvo veisti tam, kad piktai reaguotų į žmones, tad bendraudamas su nepažįstamaisiais toks šuo neturi rodyti nepasitikėjimo ar reaguoti į juos kaip į grėsmės kėlėjus. Tiek namuose, tiek už jų ribų „amstaff‘as“ privalo draugiškai elgtis ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Net į svetimus žmones jis turi žiūrėti kaip į draugus, atvirai ir vizgindamas uodegą. Paprastai amerikiečių Stafordšyro terjerai dėl žaismingumo, noro įtikti, linksmo ir švelnaus būdo tampa puikiais šeimos šunimis.

Agresija kitiems gyvūnams, ypač šunims, galima, tačiau paprastai ne tokia ryški, kaip tarp pitbulterjerų. Jauną šuniuką būtina socializuoti ir dresuoti. Stafordšyro terjeas tinkamas daugeliui šunų sporto šakų, pavyzdžiui, paklusnumo ar vikrumo (agility) varžyboms, pėdsekystei.

Amerikiečių Stafordšyro terjeras - puikus kompanionas energingam, sportiškam žmogui. Jam reikia daug tiek fizinio, tiek protinio krūvio, tik tada jis bus laimingas. Šiems šunims tinka bėgiojimas (kartu su žmogumi arba šalia dviračio), plaukimas, virvės traukimas, „kabykla“ (ang. springpole) ir „meškerė“ (ang. flirtpole). Kovinių šunų augintojai „kabyklą“ ir „meškerę“ naudodavo treniruotėms, dabar tai – taikaus sporto ir šuns iškrovimo sudedamoji dalis. „Kabykla“ yra elastingas mechanizmas, kurio viename gale kybo koks nors kandimui tinkamas daiktas, o kitas galas kur nors patikimai pritvirtintas – kad šuo, įsikibęs į žaislą, galėtų kyboti. „Meškerė“ kažkiek primena „kabyklą“, tik yra „judresnė“ ir ne tokios tvirtos konstrukcijos. Virvės traukimas padeda išlieti energiją ir skatina šuns ir jo šeimininko tarpusavio ryšį, stiprina žandikaulius ir raumenis. Dar viena iš sporto šakų, kur gali dalyvauti Stafordšyro terjerai – svorio tempimas. Svarbu įsidėmėti, jog skubėjimas naudos neduos – iki metų amžiaus šuns negalima apkrauti dideliais krūviais.  

Nuotraukos iš autorės asmeninio albumo 

 

 

PANAŠŪS STRAIPSNIAI