ĮDĖTI SKELBIMĄ
Šuo ir žirgas. Sėkmingo dueto receptai

Eglė Gerulaitytė, Žirgų globos asociacija


 

Žymusis posakis, kad šuo – geriausias žmogaus draugas, puikiai tinka ir žirgui. 6000 metų žirgai buvo be galo svarbūs žmogaus būčiai ir buičiai: nuo ūkio darbų iki karo žygių, nuo patikimos keliavimo priemonės, pagalbininko darbuose iki ištikimo kompaniono ir draugo.



Tačiau kaip ir prieš tūkstančius metų, taip ir dabar šalia žirgo dažnai bėga ir šuo. Anksčiau žirgo ir šuns dueto paskirtis geriausiai atsiskleisdavo karo ir medžioklės metu, šiandien juos vienija žmogaus meilė šiems tokiems skirtingiems gyvūnams.



Žolėdis ir plėšrūnas

 

Šuo, nepaisant jo prisirišimo ir paklusnumo žmogui, buvo ir yra plėšrūnas, tai yra, medžiojantysis. Tuo tarpu žirgo prigimtis – radikaliai skirtinga: kaip žolėdis, žirgas yra linkęs bėgti, o ne kautis, skiriasi ir žirgų bei šunų hierarchinė sistema, aplinkos suvokimas, lyderystės ir dominavimo išraiškos. Į visa tai labai svarbu atsižvelgti raiteliui, ketinančiam įsigyti šunį, ir atvirkščiai – šuns savininkui, planuojančiam pirkti žirgą.



Žirgas prijaukintas tėra apie 6000 metų. Vadinasi, kasdien treniruodami, mokydami, dirbdami su žirgu mes nuolat prašome jo peržengti savo prigimtį. Evoliucijos metu išgyveno tie žirgai, kurie gebėjo greičiausiai pajusti pavojų, nustatyti, iš kur jis sklinda, greičiausiai nuo jo pabėgti. Kitaip tariant, žirgui yra visiškai natūralu nuolat būti „pasirengimo“ režime, jei kartais kiltų nenumatytas pavojus ir tektų bėgti. Plėšrūnas – didžiausias pavojus žirgui, tad būtent nuo jo žirgas stengsis pabėgti, o jei tai neįmanoma – gintis ar net pulti.



Tuo tarpu šuo, nepaisant gerokai ilgesnio prijaukinimo laikotarpio, yra medžiojantis gyvūnas, tad jo instinktai lieps pulti ar bent jau mėginti mesti „iššūkį“ didžiuliam ir iš pažiūros nepavojingam žolėdžiui – žirgui.



Žinoma, visa tai – esminiai gyvūnų instinktai, kuriuos žmogus sugebėjo prislopinti, išmokyti gyvūną į dirgiklius reaguoti skirtingai, galiausiai – pasitikėti žmogumi ir paklusti komandoms. Tad nepaisant esminių prigimtinių skirtumų, šuns ir žirgo duetas yra ne tik įmanomas, bet šiandien jau ir visiškai įprastas reiškinys.



Sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių: kaip dirbama su žirgu ir šuniu, kaip žirgas pratinamas prie šuns ir šuo – prie žirgo. Žirgui svarbiausia – saugumas, tad jei šeimininkas sugeba išugdyti visišką žirgo pasitikėjimą juo, galiausiai žirgas ne tik toleruos šuns buvimą, bet ir leisis šuns liečiamas, žais su juo ir bus atsargus, kad nesužeistų.



Šuns prioritetas – maistas ir žaidimas, tad motyvuoti šunį toleruoti žirgą galima dresuojant ir sudominant žaidimu, pavyzdžiui, tiek žirgui, tiek šuniui žinomu ir suvokiamu „pagauk mane“ žaidimu.




Pasak Pasaulinės gyvūnų apsaugos organizacijos (WSPA, World Society for Protecting Animals) gyvūnų elgsenos ir psichologijos specialistės Suzanne Rogers, vienos taisyklės, kaip sėkmingai išugdyti šuns ir žirgo draugystę, nėra. „Žinoma, verta atsižvelgti į šunų veisles – originalios medžioklinės veislės, kurios mažai keitėsi, tarkim, haskiai, laikos, veikiausiai bus labiau linkę mėginti pulti žirgą. Tačiau tai nėra esminis faktorius. Svarbiausia – žmogaus gebėjimai elgtis su gyvūnais. Tarkime, aš pati laikau du medžioklinius šunis, tačiau jie puikiai sutaria su mano žirgais – žino, kad negalima painiotis prie užpaklinių kojų, moka pasisaugoti kanopų. Visada imu šunis į pasijodinėjimus gamtoje – jie ne tik gauna gerą treniruotę, bet ir kasdien mokosi bėgti šalia žirgo, prisitaikyti prie jo“, - teigia S. Rogers.



Žirgų ir šunų veislės: draugystė ar muštynės

 

Nors požiūris, kad šuns, kuris gyvens šalia žirgo, veislė yra labai svarbi, tai tik iš dalies tiesa. 



Su šunimis nuo pat vaikystės, o šalia žirgų – jau dešimt metų patirties turinti menininkė Saulė Stacevičiūtė įsitikinusi, kad svarbiausia – žirgo psichika ir pasitikėjimas žmogumi, o tada jau ir prie šuns pripratinti jį nėra sudėtinga. „Mano praktika ir požiūris parodė, kad medžiokliniai šunys dažnai pasiduoda savo instinktams ir jojant miške belieka tik pamatyti baltuojančią uodegą, darbiniai ir sargybiniai šunys gali per ryškiai reikšti savo agresiją, kas gąsdina žirgus, taigi sustojau prie ganymo šunų.veislių. Jų yra ne viena, o šie šunys pasižymi sumanumu, draugiškumu, judrumu ir beribe atsakomybe, kalbant apie „bandos“ (šiuo atveju žirgo ar žirgų) saugojimą, gynimą, stebėjimą. Bet čia tik grubūs pamąstymai,visur pilna išimčių ir įvairių veislių šunis galima matyti šalia žirgų“, - pasakojo S.Stacevičiūtė.



Pasak jos, žirgai ir šunys retai tampa itin gerais draugais, nes labai skiriasi jų žaidimo supratimas. „Tačiau tokiais atvejais, kai šuo ir žirgas užauga kartu ir visą laiką bendrauja, jie išmoksta toleruoti vienas kitą ir lyg mokosi vienas iš kito, kaip būna ir žmogaus bei žirgo bendravime. Be to, visada stengiausi auklėti žirgų pasitikėjimą mano sprendimais, veiksmais bei komandomis, todėl jokių problemų nesudaro nei šuo, tupintis žirgui ant nugaros, nei pusmetrio atstumu besiplėšantis kaimynų augintinis ant pavadėlio. Tai man yra svarbiausia, nes dažnai tenka susidurti su palaidais šunimis miške ir daug ką nulemia žirgo ramumas ir sugebėjimas išlikti kontrolėje, o ne bėgti akis išdegus nuo lojančio šuns“, - sako pašnekovė.



„Mano šuo – rusų kurtas, taigi – medžiotojas ir lenktynininkas. Tačiau kadangi kalytė gimė žirgyne, ji įsitikinusi, kad visi arkliai yra tiesiog dideli šunys. Niekaip ypatingai prie žirgų jos nepratinau, kadangi ji turi be galo greitą reakciją, kanopų smūgių irgi puikiai išsilenkia. Ir, žinoma, be galo mėgsta žaisti su mano žirgais, ypač kai jie ima voliotis. O jei žirgas bėga, tada, aišku, būtinai reikia jį vytis“, - pasakoja Alesandra Paukštienė, auginanti rusų kurtę Niką ir žirgą Iliberto. Anot jos, žirgo veislė taip pat nėra esminis faktorius. „Žinau viena žirgą, kuris tiesiog nekenčia šunų ir juos puola. Tačiau  visi mano žirgai šunis puikiai toleruodavo ir žaisdavo su jais. Tiesa, svarbu nepamiršti hierarchijos: pirmiausia šeimininkas, tada žirgas, ir tik tada – šuo. Tai labai gerai atsiskleidžia jojant į žygius: aš nurodau žirgui, ką daryti, o šuo seka žirgu. Čia turbūt veikia bandos instinktas, o banda – tai mūsų trijulė“, - šypsosi A.Paukštienė.

 

Žaidimai ir treniruotės

 

Jei šeimininkui pavyksta pasiekti visiško žirgo ir šuns pasitikėjimo, paklusnumo bei abiems gyvūnams yra aiški hierarchija, galima žirgus ir šunis treniruoti drauge. „Kadangi mano borderkolė Alba itin aktyvi, jai reikia išsikrauti, o tam puikiai tinka valandinis pasilakstymas miško takais šalia žirgo. Šuo neatsilieka nei nuo arklio riščios, nei zovados, visuomet laikosi greta - tai ypač naudinga, nes nesukelia žmonių pasipiktinimo – „kodėl jūsų šuo palaidas?!“. Kitas abiejų gyvūnų treniravimo metodas - kai vaikau žirgą ilgu pavadžiu, Alba lygiai taip pat bėga išoriniu ratu greta žirgo, kai tik žirgas pakeičia kryptį, ji irgi tuoj pat apsisuka... ir taip be pertraukų gali bėgioti visą valandą. Darbo gauna ir žirgas, ir šuo“, - pasakoja Saulė.



Treniruotes galima paįvairinti ir dar labiau: ryzenšnauceriai, anksčiau buvę arklidžių šunys, itin puikiai jaučia žirgą, net teigiama, jog didžiojo šnaucerio šuolio technika panaši į žirgo. „Tai netoli tiesos: dažnai imdavau savo ryzenšnaucerį į treniruotes su žirgu manieže. Šuo ne tik bėgdavo greta žirgo, bet ir šokdavo per kliūtis. Mano šuo taip pat mėgsta žaisti su žirgais, ypač kumeliukais: populiariausios – lenktynės, gaudynės ir draugiški vienas kito pagąsdinimai. Smagu stebėti ir tai, kaip šuo mėgina man „padėti“, kai prašau žirgo atsitraukti: loja ir mėgina „ganyti“ arklį“, - pasakojo trejetą žirgų ir ryzenšnaucerių veislės šunį auginanti Liuka Gulbinaitė. 



Pasak jos, jauno šuns augimas greta žirgo – iš tiesų paprasčiausias būdas pasiekti, kad abu gyvūnai sugyventų taikiai. „Žinoma, jei neseniai nusipirkote žirgą arba šunį, atsargumas tikrai nepakenks. Pirmam supažindinimui reikėtų padėjėjo: vienas žmogus už pavadžio turėtų laikyti žirgą, kitas – šunį. Jei abu gyvūnai nerodo baimės ar agresijos ženklų, galima šunį paleisti ir tuomet stebėti, kaip žirgas reaguos į palaidą šunį ir ką darys šuo. Jei matote, kad abu gyvūnai rodo smalsumą ir susidomėjimą, ilgainiui galite dideliame aptvare paleisti juos abu“, - pataria L. Gulbinaitė. Tačiau jei žirgas skliaudžia ausis ir ketina pulti, reikėtų pradėti žirgą mokyti pasitikėti šunimi. Tam tinka bet koks pozityvaus skatinimo metodu pagrįstas treniravimas: šuns kvapo susiejimas su, tarkime, skanėstu (galima ištiesti žirgui skanėstą, per riešą persimetus šuns pavadėlį – ilgainiui žirgas šuns kvapą ims sieti su pozityviu reiškiniu), treniravimas klikeriu.





„Bet kuriuo atveju, treniravimą reikia pradėti nuo žirgo, ir tik tada po truputį pratinti jį prie šuns. Kadangi žirgo – šuns santykiuose vis tiek dominuos žirgas, svarbu, kad šunį jis pripažintų kaip savo „bandos“ narį“, - teigia S. Stacevičiūtė.

 

 

 Nuotraukos Bartek Rutkowski ir Almos Totorytės

PANAŠŪS STRAIPSNIAI